Kandidato į Europos Parlamentą, žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos komentaras
Ar iš tikrųjų mes esame maži? Taip, maži. Ar iš tikrųjų mes bejėgiai toje didelėje ir margoje Europos Sąjungos bendrijoje? Tikrai ne. O kad tai ne tušti žodžiai, pateiksiu faktus. Jau nuo 2007 metų buvo dejuojama, kad Europos Sąjunga mums diktuoja ir neleidžia auginti galvijų – t. y. plėtoti kur kas perspektyvesnę žemės ūkio sritį nei kitos.
Ironiška, tačiau juk pagal mūsų vietinių „strategų“ sukurtą Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą į augalininkystės sektorių buvo investuota dvigubai daugiau lėšų nei į gyvulininkystę. Ir ką gi – štai koks rezultatas. Dėl netinkamos žemės ūkio politikos gyvulininkystė patyrė didžiulį nuosmukį – sumažėjo gyvulių ir jų augintojų skaičius, nebuvo tinkamai panaudojamas gyvulininkystės potencialas. Pastaruosius kelerius metus gyvulininkystė šalies žemės ūkyje buvo likusi tarsi šešėlyje, daugiau orientuojantis į grūdų auginimą bei eksportą. Pasiremkime statistika ir pamatysime, kaip kito galvijų skaičius – nuo 859 693 vnt. 2007 m. sumažėjo iki 683 972 vnt. 2013 m., o karvių skaičius per tą patį laikotarpį sumenko daugiau nei šimtu tūkstančių. Ar dėl tokios trumparegiškos veiklos kalta Europos Sąjunga? Tikrai ne. Juk tiek pasaulinė, tiek ir Lietuvos patirtis rodė, kad gyvulininkystė turi milžinišką potencialą, kurį efektyviai panaudojus galima pasiekti puikių ekonominių rezultatų. Gyvulininkystė sukuria daug didesnę pridėtinę vertę, čia daugiau pagaminama galutinio produkto, reikia daugiau darbo rankų, išsilavinusių specialistų ir tuomet nebereikia dejuoti dėl nemažėjančio nedarbo.
Net neabejojau, kad šis kelias leis atgimti Lietuvos kaimui. Todėl nesustabdė net tas faktas, kad radau beveik visiškai panaudotas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos lėšas, o naujasis laikotarpis dar nebuvo prasidėjęs. Katastrofišką situaciją Lietuvos gyvulininkystėje reikėjo keisti nedelsiant – perskirstėme lėšas ir gyvulininkystei pernai papildomai skyrėme 60 mln. Lt. Tam reikėjo pakeisti programą ir gauti Europos Komisijos pritarimą. Tuomet ir nuskambėjo skeptikų choras, kad nėra reikalo net kalbėti apie tokius prašymus, esą viską lemia Europos Sąjunga ir pritarimo mes negausime. Bet, kaip sakoma, belsk ir bus atidaryta – Europos Komisijos pritarimą, vadinasi – ir lėšų, gavome. Tuomet atsirado naujų skeptikų, manančių, jog tos lėšos apskritai nebus panaudotos, tad esą neverta nieko keisti, tačiau mes nenusileidome ir buvome visiškai teisūs – paraiškų gavome trigubai didesnei sumai nei skyrėme lėšų – 190 mln. Lt. Iš tų 60 mln. Lt gyvulininkystei tekusių lėšų galvijininkystės sektoriui skyrėme 45 mln. Lt, o paraiškų gavome 160 mln. Lt sumai.
Tad ne Europos Sąjunga, o mes patys privalome žinoti, ko siekiame, ir sudaryti žmonėms tinkamas sąlygas, nubrėžti aiškias gaires, kuria kryptimi plėtosis žemės ūkio politika, kad prioritetai kasmet nebūtų kaitaliojami ir žmonių lūkesčiai nebūtų nuvilti. O Europos Sąjunga čia gali būti puiki talkininkė, nes be jos finansinės paramos mūsų žemės ūkis tikrai neišsiverstų. Tad kaimo plėtros lėšas perskirstėme dar kartą, gyvulininkystės sektoriui dar papildomai skirdami 65,2 mln. Lt. Deramės su Europos Komisija, nes siekiame patenkinti visas pernai paramai gauti pateiktas paraiškas. Tos derybos nėra lengvos, bet tai – mūsų kasdienė duona. Ir kas labiausiai padeda nenuleisti rankų ir nepasiduoti, tai – Lietuvos žemdirbių pasitikėjimas. Juk skiriama finansinė parama nėra paprastos pinigų dalybos: žmonės privalo prisiimti ir tam tikrus įsipareigojimus. Gyvulių laikytojams lėšos skiriamos kartu su įsipareigojimais gerinti gyvulių kokybę, jų produktyvumą bei kontrolę. Kaip matome, rezultatai teikia didelių vilčių – žmonės įsipareigojimų nebijo ir imasi darbo.
O kad tradiciškai nereikėtų dėl visų negandų kaltinti Europos Sąjungos, atlikome, manau, vieną svarbiausių darbų – prieš pusmetį Vyriausybėje patvirtinome Nacionalinę 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą. Mūsų žemdirbys turi būti tikras, kad keičiantis valdžioms prioritetai nebus kaitaliojami. Jis turi žinoti, kad valstybės strateginis tikslas – sustiprinti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, kuris užtikrintų ūkinių gyvūnų augintojams pajamas, o vartotojams – geros kokybės produktus. Ir ši strategija – ne popierinė: artimiausiems trejiems metams numatėme skirti beveik per milijardą litų.
Nors gyvulininkystei reikia laiko, tam tikras pakilimas jau matytis, ir tai teikia vilties, kad ši šaka visiškai atsigaus – daugiau superkama pieno, daugėja grynaveislių ir mišrūnų galvijų, nebėra toks ryškus karvių skaičiaus mažėjimas, auga kontroliuojamųjų karvių skaičius. Didesnio šios šakos pakilimo tikimės jau kitąmet, kai mus pasieks Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos investicinės lėšos.
Taigi gyvenimas parodė, kad toje Europos Sąjungoje gali daug ko pasiekti, jei tik žinai, ko ir kodėl sieki, jei turi svarių argumentų savo pozicijai pagrįsti. O žemės ūkyje privalome siekti tik vieno – klestėjimo ir plėtros, atsisakydami vadinamųjų „sofos ūkininkų“ politikos, kuri iškreipė gyvenimą mūsų kaime. Kaip bebūtų ironiška, dabar jau mūsų Vyriausybei tenka keisti pasyviosios žemdirbystės politiką, ir ji sėkmingai tą daro, pasitelkdama Europos Sąjungos finansinę paramą. Juk tai – mūsų žemė, mūsų tradicijos, mūsų milžiniškas potencialas.
