Nepriklausomybės išvakarėse ne vienas priklaupdavo prieš trispalvę, o ir pati paroda buvo tam tikras kylančio Sąjūdžio ženklas. V.Burinskas tiki, kad S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui skirta jo kolekcija ateityje dar ras vietą aviacijos muziejuje, kurį tikimasi įrengti Alytaus aerodrome. Nes kolekcininkui svarbu, kad jo rinkinys prasmingai garsintų ir patį miestą, nors ir nelabai svetingai kitados jį pasitikusį.
Muziejų primena pavadinimas ir lakūnams skirtas vitražas
Prašymas susitikti ir papasakoti, kuo gyvena šiandien, kur galima pamatyti jo kolekciją, skirtą S.Dariui ir S.Girėnui, V.Burinską nustebino. Nors kažkada jis suskaičiavo 82 jo įkurtam muziejui skirtas publikacijas spaudoje, visažinis „Google“ apie jį žinių pateikia skurdžiai, o žurnalistai kelią į Burinskų namus pamiršo dar 2005 metais. Kolekcijos eksponatai viešumoje pasirodo tik dalimis, tai Aviacijos muziejuje Kaune, tai Alytaus aerodrome – kaip atskiros parodos. Namie liko, kaip pats kolekcininkas sako, altorėlis – trispalvė, Laisvės skulptūrėlė, „Lituanicos“ skrydžiui skirti plakatai, lakūnų bareljefai.
„Randi savo properšą gyvenime ir darai“, – iš laiko perspektyvos į praeitį žvelgia unikalios kolekcijos savininkas. Kadaise dar svarstė, kokią – Vytautui ar S.Dariui ir S.Girėnui skirtą – kaupti, o šiandien jau akivaizdu, kad jam atsivėrusi properša pasirodė gilesnė, nei pats galėjo tikėtis.
Šių metų pradžioje Alytaus miesto savivaldybė iškeldino Kraštotyros muziejaus padalinį iš buvusio „Skrydžio“ – raudonplyčio mūrelio Vilniaus gatvėje. Šis pastatas atsidūrė privatizuojamų objektų sąraše. Turbūt dar ne vienus metus alytiškiai jį vadins taip, kaip buvo įpratę, – „Skrydis“, nes būtent čia buvo įsikūrusi ir V.Burinsko kolekcija, ir tuo pačiu vardu pavadinta kavinė. Dabar muziejų mena lakūnų atminimą įamžinantis vitražas, įrengtas priestato lange. Buvęs nuomininkas jo taip ir neatgavo. Per tą laiką užaugo ir nauja karta alytiškių, kurie galbūt nieko negirdėjo apie tai, kad Alytuje prieš keliasdešimt metų gyvavo S.Dariaus ir S.Girėno muziejus. Jo istorija pamokanti ir ta prasme, kad tai tikrai ne vienintelė mūsų mieste sparnus išskleidusi, bet kietai nutūpusi išskirtinė idėja, kuri nesulaukė palaikymo.
Į kolektyvinį sodą – ekskursijos ikarusais
Nei kolekcininku, nei aviacijos istoriku (taip jį pristato „Google“) V.Burinskas savęs nevadina, nors paauglystėje lakūnu tapti, žinoma, svajojo. Skaitydavo knygas apie aviaciją, didelį įspūdį paliko lakūno Aleksejaus Maresjevo, kuris skraidė net ir netekęs kojų, istorija, bet patį didžiausią – 1935 metais JAV išleista Petro Jurgėlos knyga „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“. Šį leidinį kažkur paskolinti gavo Vytauto tėvas, kai sūnus dar buvo paauglys.
Jau gerokai vėliau, 1984 metais, iš Palangos su šeima grįždamas namo V.Burinskas netoli Šilalės pamatė rodyklę „Į Stasio Girėno tėviškę“. Pasukęs ta kryptimi, už 15 kilometrų privažiavo Vytogalos gyvenvietę, jos centre – paminklinį akmenį, o netoliese veikė ir muziejus, 1983 metais įkurtas Lietuvos aviatorių. Jį prižiūrėjo tolima lakūno giminaitė, kuri pastebėjo V.Burinsko jaudulį – kodėl tokią svarbią istoriją, jai skirtus eksponatus mato tiek nedaug lankytojų? Ji alytiškiui padovanojo keletą vokų su S.Dariaus ir S.Girėno atvaizdais, atvirlaiškių, kurie ir tapo kolekcijos pradžia. Ją rinkti, kaip pats sako, pradėjo šturmu – sukaupė vos per dvejus metus. Iki šiol tai yra pati didžiausia kolekcija Lietuvoje, kainavusi, to meto pinigais skaičiuojant, du naujus žigulius.
Nedidelė ekspozicija duris atvėrė Burinskų sodo vasarnamio antrame aukšte. Nors apie ją dar nerašė to meto spauda, žinia išplito žaibo greitumu. 1986 metais ekskursijos važiavo net autobusais, kurie sudėtingai manevravo kolektyvinių sodų keliukuose. Eksponatai dar šiaip taip tilpo 17 kvadratinių metrų patalpoje, o štai lankytojus teko dalyti grupėmis. Vieni pirmųjų takus čia pramynė alytiškiai medikai, vedini gydytojų Ritos Kiguolienės ir Birutės Griškevičienės, atvažiavo ir S.Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė (regis, niekas apie tai iš anksto nežinojo, o prie namelio ją sutiko minia). Daugybė šiltų žodžių liko lankytojų knygose. Keista, bet muziejus neužkliuvo tuometiniams partijos vadovams ir tam tikroms tarnyboms. V.Burinskas mena Komunistų partijos Alytaus komiteto antrojo sekretoriaus Petro Aleksandravičiaus apsilankymą, kuris nieko blogo neįžiūrėjo apie S.Dariaus ir S.Girėno skrydį pasakojančiose nuotraukose, plakatuose, pasakė, kad čia, girdi, „istorijos faktai“, neužkliuvo jam net trispalvė. Tačiau plakate „Eikime tautos didvyrių keliais“ esantį karininko Antano Juozapavičiaus portretą vis dėlto liepė uždengti. Kolekcininkas to liepimo neįvykdė.
Būsimą muziejų remontavo savo lėšomis, savivaldybei mokėjo nuomą
Poetizuodami S.Dariaus ir S.Girėno skrydį, neretai pamirštame proziškąją žygio pusę, galbūt nuvarginusią lakūnus labiau nei Atlantas. Pasiruošimo skrydžiui detalės išliko lakūnų dienoraščiuose. V.Burinskas taip pat gali nemažai papasakoti apie tai, kaip ieškojo kūno savo idėjai – patalpų S.Dariaus ir S.Girėno muziejui, ir kuo tai baigėsi.
Perkelti legendinių lakūnų atminimui skirtą ekspoziciją iš sodo namelio į miesto centrą pirmoji pasiūlė tuometinė Vykdomojo komiteto pirmininkė Nijolė Januškevičienė. Jos vizijoje muziejus turėjo įsikurti S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje (simboliška), vieno daugiabučio pirmame aukšte, vietoj keturių iškeldintų butų. Bet sumanymas taip ir liko kalbomis.
Vėliau V.Burinskui suteiktos patalpos Vilniaus gatvėje 13. Pirmame aukšte veikė mėsos parduotuvė, jiems teko rūsys. Trejiems metams šeima paskendo remonto darbuose, V.Burinskui talkino du žentai Vytautai, dukros, žmona Lidija. Iš pradžių iškuopė keturias nuo žiurkių knibždančias rūsio angas, prie sugriuvusios laiptinės savo rankomis pastatė priestatą, įrengė komunikacijas. Išleido santaupas, o tada paaiškėjo, kad savivaldybė norėtų dar ir nuomą už patalpas gauti. Net ir kol vyksta remonto darbai, nors 1989 metais pastatą jau buvo numatyta griauti, taigi naują kvėpavimą jam dovanojo būtent muziejaus idėja.
Ne kartą pavadintas „keistuoliu verslininku“, suvalkietis Dzūkijos sostinėje būrė bendraminčius, įkūrė nemokamą muziejų, įrengė kavinę savo lėšomis – nei valdžia parėmė, nei bankai kreditų skubėjo duoti. Tačiau pats puikiai suvokė, kad privataus muziejaus išlaikyti negalės. Apie keblią padėtį, kurioje atsidūrė Burinskai, tuo metu ne kartą rašyta spaudoje, S.Dariaus ir S.Girėno muziejų Alytuje aplankė ir Vytautas Landsbergis. Jis teiravosi: „Kaip, Burinskai, ar tau kas padeda?“
Duris „Skrydžio“ muziejus atvėrė 1993 metais, šalia jo įsikūrė kavinė – anuomet prestižinė, „Alytaus stikliais“ vadinta. Pamažu ši vieta tapo ir miesto kultūros centru, čia vyko susitikimai su įdomiais žmonėmis, parodos.
Tačiau virš visos šios veiklos iniciatoriaus galvos pamažu pradėjo tvenktis debesys.
13 numeris nebuvo sėkmingas
„Darius ir Girėnas, išgarsinę Lietuvą, atidavė gyvybę. Man imti pinigus iš žmonių, panorusių daugiau apie juos sužinoti, nepriimtina“, – sakydavo V.Burinskas. Tačiau savivaldybei imti nuomą iš muziejininko atrodė netgi savaime suprantama. Nors „Skrydyje“ – muziejuje ir kavinėje – anuomet lankėsi ir dauguma oficialių miesto svečių, o ekspozicija visuomet buvo nemokama (kaip ir V.Burinsko vedamos ekskursijos), dėl savininko problemų, kai tokių kilo, valdininkai jaudintis nepanoro. Pastato jam privatizuoti neleista, o skolos didėjo. Nėra turto, nėra ir paskolų. Kavinės pajamų patalpų šildymui ir nuomai nebeužteko, vien muziejaus ploto nuoma 1995 metais siekė 7 tūkst. litų už 140 kvadratinių metrų. Kai po didžiųjų žiemos šalčių žurnalistai pravėrė muziejaus duris, pamatė apšarmojusius eksponatus...
Viskas baigėsi didelėmis skolomis ir sprendimu patalpas perduoti Kraštotyros muziejui. Eksponatai liko V.Burinsko nuosavybė. Anuomet prabilta ir apie nelaimingą vietą – 13 numeriu paženklintą pastatą Vilniaus gatvėje. Jame nusižudė du žmonės. Tiesa, V.Burinskas anuomet teigė ypatingos reikšmės prietarams neteikiantis, kavinėje jis įrengė 13 laiptelių, o prie baro – 13 kėdžių.
„Vienintelis nepatogumas, kurį patyriau 13 numeriu pažymėtame name, – dideli miesto savivaldybės užkrauti mokesčiai. Akivaizdu, kad politikams mano kolekcijos nereikėjo, nes nė vienas manęs ir nepalaikė, kai reikėjo balsuoti“, – prisimena. Iš tarybos posėdžių salės anuomet išėjo tylėdamas. Kolekciją rinko norėdamas paskatinti patriotiškumą, priminti S.Dariaus ir S.Girėno žygį iš idėjos, ragindamas kurti kitokią Lietuvą ir auginti jai kitokios moralės žmones, o pats patyrė, kad dar anksti džiaugtis. Idėjas nustelbė
verslo interesai ir kova už vietą po saule. Respublikinėje žiniasklaidoje tuo metu V.Burinsko situacija buvo prilyginta skrydžiui į nežinią, kaip ir lakūnų, apie kurių žygį jis nepailsdamas pasakojo vaikams, moksleiviams ir Seimo nariams savo muziejuje.
Kolekcijos vertė nemažėja, bet jai reikia vietos
2005 metais V.Burinskui teko išsikelti iš patalpų „Skrydyje“. Eksponatus jis parsivežė į namą kolektyviniame sode. Sunku pasakyti, kiek tūkstančių žmonių per prabėgusius metus matė jo kolekciją, nors, kaip pats savininkas sako, palyginti su Atgimimu, jau tuomet buvo likęs tik trečdalis. Tačiau tai nereiškia, kad kolekcija, pasakojanti apie garbingą tautos praeitį, tapo mažiau vertinga. Kaip ir besikeičiantis laikas, taip ir V.Burinsko sukaupti eksponatai gyvena skirtingu ritmu. Nepriklausomybės pradžioje surengtos 39 kilnojamos parodos, į kurias eksponatai po visą Lietuvą keliaudavo savininko automobiliu, o vien Vytauto Didžiojo karo muziejuje surengtą parodą aplankė 50 tūkst. lankytojų, o dabar, matyt, jiems reikia tylaus ramaus kampelio. S.Dariaus ir S.Girėno muziejus Alytuje primintų, kad sukaupta tokia kolekcija – su dideliu užsidegimu ir meile ir padangei, ir drąsiems lietuviams.
Kur savo kolekciją ateityje matytų pats V.Burinskas?
„Tik pas Kęstą“, – trumpai drūtai sako kolekcininkas, turėdamas omenyje Alytaus aeroklubo direktorių Kęstutį Urbanavičių. Jei pavyks, kaip tikimasi, gauti Europos Sąjungos lėšų aerodromo plėtrai, jame numatytos patalpos ir aviacijos muziejui, į kurį būtų perkeltos S.Dariaus ir S.Girėno bei Normandijos–Nemuno ekspozicijos. Be kita ko, tai primintų ir Alytaus – sparnuoto aviacijos miesto istoriją. V.Burinskas sako: nors lakūnu netapo, bet pagerbė didvyrių drąsą, ryžtą ir pasiaukojimą tautos labui. Nes surinkti kolekciją toli gražu nebuvo paprasta, o dabar to padaryti jau ir nebepavyktų. Kolekcininkas dėkingas jį palaikiusiai žmonai Lidijai (ją įtikino jei ne pirmieji eksponatai, tai lankytojų gausa ir ašaros jų akyse), taip pat šeimai. Anūkė Gabrielė, muziejų kadaise aplankiusi su bendramoksliais, tylomis žiūrėjo, o grįžusi į klasę su pasididžiavimu pasakė: „Ten mano dieduko muziejus!“ Burinskų anūkas pavadintas Dariaus vardu.
S.Dariaus ir S.Girėno gatvių buvo 300, o liko 33
Kolekciją apie S.Darių ir S.Girėną surinkti nebuvo lengva ir todėl, kad žmonės sunkiai skirdavosi su daiktais, primenančiais lakūnus. Jiems tai buvo kur kas daugiau nei muziejinis eksponatas. Varėnos rajone esančiame kaime pašnekovas mena radęs labai reto JAV išleisto ir vienintelio Lietuvoje paveikslo savininką, tačiau šis net į kalbas nesileido. Siūlė ir pinigų, ir butelį, bet šis – niekaip. Po poros savaičių vėl apsilankė, rado tik žmoną namie, o ji pasakė: „Kiek tu čia važinėsi, imk greičiau ir dink, kol vyras iš darbo negrįžo.“ Vėliau V.Burinskas dar kartą padėkojo šiai šeimai nuveždamas plakatą, kurio turėjo du egzempliorius.
Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją ir mena tragišką lietuvių skrydį per Atlanto vandenyną. Ypač saugoma skiautė impregnuotos drobės, kuria buvo dengtas „Lituanicos“ korpusas, N.Dariūtės-Maštarienės tapytas tėvo portretas, vokas, kurį skraidino lakūnai (anuomet kolekcininkas už jį sumokėjo 200 rublių).
Neapsieita ir be kuriozų: kai vieno laikraščio redakcijoje V.Burinskas pasiteiravo, ar jie yra rašę ką nors apie S.Darių ir S.Girėną, redaktorius pakėlė telefoną ir paskambino saugumui. Kolekcininkui teko skubiai išvykti savais keliais, kol nesulaukė nepageidaujamo dėmesio.
Pačiu vertingiausiu kolekcijos eksponatu pašnekovas vadina albumą, išleistą po lakūnų žūties, kuris buvo išsaugotas ir tremtyje prie Laptevų jūros. V.Burinskui knygą su dedikacija padovanojo buvusio Marijampolės burmistro žmona Stasė Maurukienė. Dar vienas retas eksponatas – metalinė S raidė nuo pirmojo paminklo, pastatyto Soldino miške, lakūnų žūties vietoje.
Kolekcijoje yra ir neįprastų eksponatų, pavyzdžiui, S.Dariaus ir S.Girėno vardu pavadintų gatvių žemėlapis. Tarpukario Lietuvoje tokių buvo 300, o sovietmečiu – jau tik 33. V.Burinsko ir Marijampolės bendruomenės iniciatyva lakūnų vardu pavadinta ir gatvė Marijampolėje. Tai – gimtasis kolekcininko miestas, o šioje gatvėje jis gyveno trejus metus.
S.Dariaus ir S.Girėno vardas suteiktas ir gatvelei kolektyviniame sode, kur anksčiau veikė V.Burinsko ekspozicija.
