Prabėgo lygiai 25-eri metai, kai 1987-ųjų rugpjūčio 23 d. susirinkus į mitingą pirmąjį kartą buvo viešai paminėtos Molotovo–Ribentropo pakto metinės. Tuomet, nepaisydami sovietinės administracijos draudimų, laisvės ištroškę žmonės rinkosi prie paminklo Adomui Mickevičiui.
Prie paminklo A. Mickevičiui paminėtos Molotovo–Ribentropo pakto 61-osios metinės (ELTA nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Apie tuometes žmonių nuotaikas, Baltijos kelio reikšmę ir šių dienų realijas kalbamės su Lietuvos pasipriešinimo tarybiniam okupaciniam režimui dalyviu ir politiniu veikėju Vytautu Bogušiu.
– Kokie prisiminimai išlikę iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusio mitingo? – Balsas.lt pasiteiravo V. Bogušio.
– Prieš 25-erius metus vyko labai svarbus mitingas, kuris pirmą kartą išdrįso pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą. Reikalauta, kad būtų panaikinti slaptieji protokolai, suteikta laisvė Baltijos valstybėms, išvesta sovietinė kariuomenė. Visa tai buvo pasakyta viešai.
Molotovo–Ribentropo paktas (nuotr. Balsas.lt)
Žmonių susirinkimas buvo didelis. Pamenu tokį epizodą: viena moteris kalbėdama pasakė, kad „tikėkite jau greit ateina laisvė ir nepriklausomybė, tironas palieka Lietuvą“. Gerai įsiminiau tuos žodžius.
Juk mitinge dalyvavo tiek daug jaunų žmonių. Tas jaunystės pasiryžimas buvo didelis įvykis. Mitingas sulaukė labai didelio atgarsio. Mūsų tikslas buvo parodyti sovietinei imperijai, kad Lietuva niekada nesutiks su okupacija.
Tuo pačiu abejingai Vakarų demokratijai priminti, kad Lietuva yra kovojanti valstybė. Ir aiškiai pasakyti, kad mes esame okupuoti. Siekėme atmerkti akis, nes Vakarai kalbėjo apie žmogaus teises, o nesuprato, jog gyvename vergovėje.
– Kas drąsino žmones rinktis prie Adomo Mickevičiaus paminklo, nepaisant sovietinės administracijos draudimo?
– Pirmas dalykas, niekas jų (sovietų valdžios atstovų – aut. past.) leidimo neprašė. Ir vėliau rengiant mitingus niekas jokių leidimų neprašydavo. Absoliučiai visus mitingus jie draudė.
Po mitingo 1987 m. rugsėjo 17 d. buvau iškviestas pas KGB generolą. Jis mane pradėjo auklėti, todėl paklausiau, kodėl leido šį mitingą? Jis atsakė, kad norėjo pasižiūrėti, kiek nacionalistų susirinks. Kiek jūsų esą yra.
– Kokių represijų sovietinė valdžia ėmėsi prieš mitingo dalyvius?
– Prieš mitingą jie taikė tam tikras represijas. Kelios dienos prieš sovietinėje Lietuvos spaudoje pasirodė tas pats straipsnis, kuris teigė, kad mitingo organizatoriai jokių kvietimų nepasirašinėjo. O viską esą organizavo kažkokie užsienio centrai. Esą mes aktyvistai atsisakome tų parašų. Bet rašydami tokius dalykus pasidarė sau meškos paslaugą, nes lietuviai mokėdami skaityti tarp eilučių gavo informaciją, kad yra rengiamas renginys prie A. Mickevičiaus paminklo.
– Kiek žmonių susirinko ir ar sudėtinga buvo susitelkti?
– Sunku paskaičiuoti. Bet rašytiniuose šaltiniuose buvo teigiama, kad susirinko apie 3 tūkst. žmonių. Rugpjūčio 23 d. vakare sovietinė televizija pranešė, kad dalyvavo 250–300 žmonių. Lietuvos panorama pranešė, kad dalyvavo apie 30 žmonių (juokiasi). Bet aš turiu tokią medžiagą, kur tvirtinama, kad vien KGBʼistų ten buvo apie 50.
Iš esmės, susitelkti nebuvo sudėtinga tokiomis aplinkybėmis. Visi žmonės tokiais atvejais susivienija. Tada visi buvo labai vieningi. Netrukus buvo sukurtas Lietuvos Sąjūdis. Stovėjome Baltijos kelyje.
– Kokiomis nuotaikomis tuomet, prieš 25-erius metus, gyveno žmonės?
– Jaudinomės ir bijojome tik dėl vieno... Kas bus jeigu nesusirinks žmonės? Suėmimų niekas nebijojo. Bet širdis labai suspaudė, kai artėjome prie aikštės, kur stovi paminklas A. Mickevičiui. Pamatėme, kad tuščia ten. Tik aplinkui zuja milicininkai. Ir pamatėme iš pradžių vos 20–30 žmonių.
Bet netrukus žmonės tarsi skruzdėlės iš visų kampų pradėjo lįsti. Todėl aikštė užsipildė žmonėmis. Neįsivaizduoju iš kur ten tiek žmonių atsirado. Kalba keitė kalbą. Kalbėtojas keitė kalbėtoją. Žinoma, kalbos tais laikais buvo aštrios. Visi reikalavo panaikinti Molotovo–Ribentropo paktą. Laisvės Lietuvai. Kalbėjo apie tremtį, žiaurius Lietuvos partizanų žudymus.
Buvo giedamas himnas. Buvo labai griežta kalba dailininko dekoratoriaus Vytauto Jančiausko. Po mitingo jis labai nukentėjo. Jį stipriai sumušė, nukirpo plaukus, tris dienas uždarė. Jo vardu parašė straipsnį. Iš esmės tas mitingas paklojo pamatą bei įžiebė kibirkštį į tolesnę laisvę ir nepriklausomybę Lietuvos.
– Kiek tais laikais buvo galima laisvai reikšti savo pažiūras?
– Jei pažeisdavai įstatymus, tai tave galėdavo suimti, tardyti. O galiausiai ir nuteisti. Bet iš tikrųjų mitas, kad tu negalėjai išsakyti savo nuomonės. Visą laiką per mitingus buvo sakomos kalbos. Prie Lietuvos karių žuvusių už nepriklausomybę kapo buvo dedami vainikai. Ir kai sako, kad už anekdotus suimdavo, tai tikrai juoką tokios kalbos kelia. Taip nebūdavo. Perdėtas baimės sindromas.
– Po dviejų metų, minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto metines buvo Baltijos kelias. Ar ši trijų Baltijos valstybių akcija yra ryškiausia laisvės troškimo išraiška?
– Be abejo, Baltijos kelias buvo neišpasakytai svarbus. Visų trijų Baltijos valstybių fenomenas. Tas neprievartinis, taikus laisvės siekis, susikibus už rankų nuo Vilniaus iki Talino, tai čia kažkas nepakartojamo. Nežinau, ar mes dar kada nors tokį įvykį per savo gražią istoriją turėsime.
– Kaip manote, ar užaugusi naujoji karta būtų tokia pat vieninga, kokie buvo žmonės prieš nepriklausomybės atkūrimą?
– Mūsų karta yra nuostabi. Mūsų jaunimas yra labai išprusęs, išsilavinęs. Jis yra sveikas. Ne taip kaip mes turėjome vieną galvot, kitą sakyt, trečią rašyt. Jie yra tikri mūsų valstybės, mūsų tautos patriotai. Ir neduok Dieve, kritiniu momentu jie guldytų galvas už savo tėvynę, mamas, tėčius, brolius ir seseris.
– Pasigirsta nuomonių, kad ne už tokią Lietuvą prieš šiek tiek daugiau nei du dešimtmečius kovojo žmonės. Kokia jūsų pozicija?
– Tai yra kvailas nuvalkiotas stereotipas. Esame normali valstybė su savo problemomis. Žemėje dar niekas nesukūrė rojaus. Tačiau mes patys, o ne „marsiečiai“, sukursime savo valstybės ir tautos gerovę. Taip, pasitaikė ir dar pasitaikys bangavimų, recesijų. Žinoma, visi turime siekti geresnio gyvenimo. Bet kai išgirstu, kad botagu pliekia, jog visur gerai, o Lietuvoje blogiausia... Nieko panašaus nėra.
– Nuolat kalbama apie politinius ir ekonominius pavojus Lietuvai. Kokias grėsmes įžvelgiate?
– Iš tiesų keičiasi epochos, keičiasi technologijos. Todėl atsiranda kitos grėsmės, ne tokios „primityvios“ kaip būdavo anksčiau. Karinės, techninės, mechaninės grėsmės būdavo. O dabar atsiranda energetinės, kibernetinės, teroristinės kliūtys, kurios kelia tam tikrus pavojus. Be abejo, dabar viskas siejasi per ekonominę, energetinę, kibernetinę erdvę. Ne rojuje gyvename. Visą laiką vyksta konkurencija. Reikia suvokti, kad už savo politinę laisvę nuo Rusijos galime sumokėti energetine ar kitokia priklausomybe nuo kitų šalių.
