Stipruolis Vilmantas Bliujus įsitikinęs, kad pergalių su dopingu mėgina siekti tik silpnos valios sportininkai. Nuoširdus, komunikabilus, visada besišypsantis – tokį įspūdį palieka galiūnas Vilmantas Bliujus. Bet vos jis įeina į varžybų areną, šypsena dingsta, o surimtėjęs veidas išduoda ryžtą bet kokia kaina įveikti užduotį.
Iš Alytaus kilęs 23-ejų V. Bliujus gali pasigirti kartu su stipriausiu Lietuvos galiūnu Žydrūnu Savicku dalyvavęs „Arnold Strongman Classic“ turnyre JAV. Savaitę prieš šias varžybas traumą patyręs sportininkas negalėjo rungtis visa jėga, todėl galutinėje įskaitoje liko už dvidešimtuko ribos.
Šių metų Lietuvos galiūnų čempionatas V. Bliujui ketvirtasis. Tiek pirmame etape Trakuose, tiek sportininko gimtajame Alytuje vykusiame antrame etape V. Bliujus buvo ketvirtas. Stipriausiųjų gretose aukščiau žengia tik Vidas Blekaitis, Saulius Brusokas ir Marius Lalas.
„Kai man buvo devyniolika, pirmą kartą dalyvavau Lietuvos jaunimo čempionate. Buvo labai didelė konkurencija, o visi dalyviai – vyresni, – pirmąsias savo varžybas prisiminė V. Bliujus. – Iš tada dalyvavusių galiūnų likau tik aš. Visi išsilakstė – kas užsienyje, kas apsaugoje dirba. O aš nusprendžiau, kad apsauginiu būti nenoriu. Studijuoju. Baigiau neuniversitetines bakalauro studijas, dabar noriu baigti universitetą, vėliau planuoju stoti į magistrą. Noriu paneigti mitą, kad sportininkai – kvaili. Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoju transporto inžineriją“, – sakė V. Bliujus.
Gerą humoro jausmą turintis V. Bliujus nevengia patraukti per dantį vyresnių kolegų. Varžybų ir treniruočių metu aidintis skardus sportininko juokas išduoda – kažkuriam iš galiūnų turėtų gerokai rausti žandai.
– Vilmantai, kodėl pasirinkai galiūnų sportą?
– Kai įkopiau į septynioliktus metus, pradėjau galvoti, ką reikės veikti baigus mokyklą. Mokytis tingėjau, todėl rinkausi, kur eiti: į bokso salę ar kilnoti svarmenų. Keletas draugų lankė štanginę, pakvietė, nuėjau ir užsikabinau. Pamačiau stiprius, pasipūtusius senius, kurie vaikščiojo, ardėsi, pamaniau: „Ko jie čia taip draskosi, aš galiu daugiau pakelti.“ Atsirado griežta disciplina: mokykla, sporto klubas, namai, poilsis, namų darbai. Tada pradėjau mokytis ir pažymiai pradėjo gerėti, gyvenimas pasidarė daug gražesnis. Galima sakyti, kad sportas pagerino mano gyvenimo kokybę.
– Negi prieš tai su sportu neturėjai nieko bendra?
– Turėjau. Metus plaukiojau baseine, buvau lengvaatletis, sprinteris, krepšinį žaidžiau iki 15 metų. Vėliau supratau, kad nesiseka man, nustojau augti. Nuėjau į salę ir likau ten.
– Kuri rungtis tau sunkiausia, o kuri labiausiai patinka?
– Visos patinka, bet dažniausiai nebūna laiko pasiruošti. Kadangi aš neturiu darbo, tai stengiuosi prasimanyti pinigų, kad iš tėvų nereiktų prašyti, todėl ne visada būna laiko sportuoti. Manau, sunkiausios ištvermės reikalaujančios rungtys. Noriu būti didelis, auginu svorį ir stengiuosi mažiau prakaituoti, kad jis laikytųsi. Labiausiai patinka tos, kurioms reikia statinės jėgos, kai kiti net nepakelia svorio.
– Kaip augini svorį?
– Stengiuosi daug valgyti. Daug baltymų, angliavandenių, mėsos. Bet vengiu greitojo maisto, visokių nesveikų kebabų. Kai buvau varžybose Suomijoje, gyvenome prie mėsainių kiosko, suomiai mus visą laiką tik jais ir temaitino. Buvo baisu! Dabar net pažiūrėti negaliu į tokį maistą.
– Daugelis mano, jog svoris ir raumenys auga nuo įvairių draudžiamųjų preparatų.
– Čia priklauso nuo paties sportininko, kaip jis nori tikslo siekti. Tiek krepšinyje, tiek lengvojoje atletikoje esu girdėjęs visokiausių istorijų, kad net mūsų garsūs žmonės vartoja. Pas mus taip pat, kai sportininkai nori visko pasiekti greitai, imasi visokių gudrybių. Vadinu juos silpnos valios žmonėmis. Jei nori, kad jėga išliktų, reikia ją auginti daugelį metų. Yra visokių nesąžiningų žmonių, kurie matai žiemą nieko nepakelia, o atvažiuoja ir jau pakelia. Visur tokių yra.
– Kur vyksta treniruotės?
– 80 proc. treniruočių vyksta Alytuje, 15 proc. – Birštone ir 5 proc. – Vilniuje. Alytuje atlieku tik elementariausius pratimus formai palaikyti. Juos įmanoma padaryti bet kurioje sporto salėje. Birštone yra įrankių: akmenų, naščių, rąstų – visko, ką per varžybas kilnojam. Visi galiūnai užsuka į Birštoną, gal tik M. Lalas ir Antanas Abrutis ne.
– Pirmame Lietuvos čempionato etape technika sutrukdė Vidui Blekaičiui. Sportininkas apolono ašį galėjo kelti tik trečiu bandymu. Ar tai labai išmuša iš pusiausvyros?
– Taip. Man asmeniškai taip nebuvo, bet tas tikrai išmuša iš vėžių. Niekas nuo to nėra apsaugotas ir atsitikti taip gali ir vidury rungties, kai sportininkas jau būna pavargęs. Kartą Saulius Brusokas nešė ratu svorį ir užsikabino už televizijos laido. Po to jis šiek tiek pailsėjo, bet nebebuvo toks, koks iš pradžių.
– Kokias traumas dažniausiai patiria galiūnai?
– Dažniausios ne traumos, o neapdairumas. Nešant svorius nuo delnų plyšta nuospaudos ir užtrunka kokias tris keturias dienas, kol sugyja. Dažnai kažką pasitempiama, pradeda skaudėti šlaunį, krūtinę, nugarą. Pats nesu patyręs kokios nors kraupios traumos. Visos buvo menkos. Reikėdavo dvi, tris savaites pailsėti ir pasigydyti. Tikiuosi, kad neturėsiu didelių, reikia saugotis. Apskritai, kai keliame svorius, jokio skausmo nejaučiame, jis tik po varžybų atsiranda.
– Kokios charakterio savybės būtinos galiūnui?
– Reikia užsispyrimo, daug valios, reikia būti tvirtam nuo aplinkinio pasaulio, kad nepaveiktų žvilgsniai. Buvo tokių, kurie norėjo pas mus papulti, bet pabijojo pašaipų nesėkmės atveju. Papraščiausiai reikia norėti ir to siekti.
– Per varžybas matosi, kad vienas kitą labai palaikote. Netgi dalijatės inventoriumi. Negi tarp galiūnų nėra konkurencijos?
– Konkurencija yra, bet vieni labai draugiški ir nuoširdūs, kiti – mintyse linki blogo. Negaliu sakyti, kad visi, tik vienas kitas. Visur žmonės tokie, visur yra konkurencijos ir visi nori laimėti. Juk ir tu nori būti geriausia savo srityje. Toks gyvenimas, stengiamės vieni su kitais būti draugiški, nes nėra mūsų labai daug, o jei atsiras vienas niekdarys, tai visi jo nekęs.
– Galima jus vadinti viena didele šeima?
– Turbūt. Esant bėdai, galime vienas kitu pasitikėti. Teko man pas M. Lalą prisiglausti, kai vėlai vakare grįžau iš turnyro Rusijoje, o kitą dieną Plungėje turėjo vykti varžybos. Neturėjau kur pernakvoti, nes jei būčiau grįžęs į Alytų, būčiau nespėjęs pailsėti. Paskambinau Mariui, jis mane naktį parsivežė pas save, apgyvendino. Draugiški visi.
– Ar kartu leidžiate laisvalaikį?
– Manau, su bet kuriuo sportininku būtų galima susitikti, bet kol kas tik su Ž. Savicku laisvalaikį leidau. Jis buvo pas mus atvažiavęs, pas jį Naujuosius metus šventėme. Su kitais susitikę pakalbame, nėra tiek laiko, kad galėtume vieni pas kitus važinėti.
– Ar galiūnų pokalbiai sukasi apie sportą?
– Pakalbame kartais ir apie sportą, bet dažniausiai randame kitų temų. Su Žydrūnu viską esame apkalbėję – gyvenimą, automobilius ir panašiai. Vyriškos kalbos būna. Salėje su kitais galiūnais susitikę aptariame kaip ką darysime kaip kelsime, o vėliau pradedame juoktis vienas iš kito, traukiame per dantį.
– Vyresni sportininkai dalijasi patarimais?
– Senieji krienai, kaip aš juos vadinu (juokiasi). Pastebėjau, kad kol nekėliau jiems grėsmės, tai tų patarimų buvo daugiau. Bet rezultatams pradėjus kilti, patarimų labai sumažėjo. Ateinu, pakeliu, bet nepasako, kur ir kaip turiu dėti rankas, kada įkvėpti, kada iškvėpti.
– Per varžybas jus dažnai palaiko žmonos, draugės, artimieji. Ar neblaško šalia besisukiojantis artimas žmogus?
– Iš pradžių tik broliai mane palaikė, visi kiti buvo prieš, sakė saugoti sveikatą, mokytis. Bet kai pasakiau, kad man jų nuomonė svarbi, pradėjo ir tėvai palaikyti. Dabar draugė palaiko. Iš pradžių buvo sunku, bet dabar pripratau, stengiuosi nekreipti dėmesio. Vienam lengviau viską daryti, nes atsivežęs artimą žmogų, nuolat galvoji, kad jam būtų patogu, kad turėtų kur atsisėsti ir panašiai.
– Ar didelis jaunimo susidomėjimas galiūnų sportu?
– Sportininkų, kurie ateitų pas mus sportuoti nėra tiek daug. Jaunimas ateina, pabando, pamato kaip čia viskas yra ir nusprendžia, kad tai – per sunku. Sunku pritraukti naujus žones, nes visi pamatę kaip mes keliame galvoja, kad viskas lengva. Vėliau supranta kaip iš tiesų yra. Bet susidomėjimas yra. Jis visada buvo, pamenu kai tik pradėjau sportuoti, iš aplinkinių girdėdavau, kad tos rungtys žmonėms mintinai žinomos ir jei ne aš, ne Marius Lalas – varžybos būtų neįdomios, nes būtų aišku, kas laimės. Su Žydrūnu kalbėjome, kad gal reikėtų varžybas atnaujinti. Norėčiau vieną rungtį šiek tiek pakeisti: dabar mes traukiame automobilius, norėčiau, kad juos kilnotume. Manau, būtų visai nieko rungtis.
– Lietuvos galiūnai laikomi vienais stipriausių pasaulyje. Ar lietuviams užsienyje varžovai jaučia didesnę pagarbą?
– Beabejo. Manau Žydrūnas, Vidas, Saulius iškovojo tai. Kiek teko nuvažiuoti į varžybas užsienyje, pasakius, kad esu iš Lietuvos visi sako „Ooooo“ ir klausia, ar pažįstu Savicką. O kai pasakau, kad su juo treniruojuosi vėl visi „Oooooo“. Iš lietuvių tikimasi labai daug, atrodo, kad žmonės galvoja, jog atvažiavęs lietuvis visus čia pakels į orą.
– Ar galiūnų sportas brangus?
– Manau, kad brangus, nes reikia labai daug laiko skirti poilsiui, nenuvarginti savęs kasdienybe. Negali nuo ryto iki vakaro dirbti, nes tada bus sunku siekti maksimalių rezultatų.
– Kiek išleidi inventoriui?
– Daug. Speciali avalynė rąstui kelti – 500 litų, specialus triko – 500 litų, diržai – 250–300 litų. Kiekviena smulkmena daug kainuoja. Kuo geresnio gamintojo, tuo viskas brangiau. O tie daiktai nėra amžini.
– O viską perki iš savo lėšų ar turi rėmėjų?
– Viską iš savo. Vienintelį rėmėją turėjau ir dar tebeturiu. Tai – Ž. Savickas. Jis ir naujus sportbačius atidavė, dirželius ant rankų.
– Ar tos investicijos bent atsiperka?
– Reikėtų paskaičiuoti, bet manau, kad dar nesu tokio lygio sportininkas, kad man atsipirktų. Visą laiką siekiu būti stipresnis ir gal kada nors atsipirks. Bet pas mus čia toks sportas, kad visi turi būti entuziastai. Jei žmogus iš šalies pamatytų kiek čia viskas kainuoja ir kiek laiko reikia skirti – suprastu, kad tai ne jam ir daugiau nebevažiuotų.
– Dabar ne tik sportuoji, bet ir mokaisi. Su kuo vis dėlto sieji ateitį: sportu ar pasirinkta profesija?
– Su sportu. Specialybė bus mano gelbėjimosi ratas, jei kartais kas atsitiktų. Nemanau, kad atmesčiau darbą, kuris derintųsi su sportu ir būtų nesunkus. Ne fizinis darbas. Ir tikrai ne apsauginio – tegu kas neturi smegenų ten dirba.
Lina Motužytė
