Norą palikti Lukiškių kalėjimą Vladas Beleckas, nuteistasis už kunigo Ričardo Mikutavičiaus žmogžudystės organizavimą, pareiškė jau antrą kartą.
Į teismą atvykę Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovai tikino, kad pataisos namuose yra daugiau erdvės, laisvės: „Pagal įstatymus jis jau gali prašytis perkeliamas į Griežtojo režimo Pravieniškių pataisos namus.“
Pirmą kartą teismas atsisakė patenkinti V. Belecko prašymą suabejojęs jo elgesiu Lukiškėse bei įvertinęs tai, kad V. Beleckas tik prieš dvejus metus prisipažino padaręs sunkų nusikaltimą.
Lukiškėse V. Beleckas laikomas nuo 1999 metų pavasario.
Jau tryliktus metus Lukiškių kalėjime bausmę atliekantis Vladas Beleckas tikino teisėją, kad jis sensta ir jam būtinai reikia „normalesnių“ sąlygų: „Nesu jaunuolis, man beveik šešiasdešimt, man reikia susidėti dantis, pataisyti sveikatą.“
V. Beleckas dievagojosi visada pripažinęs kaltę ir tikino, kad vienintelis Lukiškių kalėjime sėdi nieko nenužudęs: „Dvidešimt septyni asmenis, kurie nužudė po kelis žmones, jau seniai perkelti į pataisos namus. Tik man neleidžia, nors jau pradėjau dirbti, gaunu paskatinimus.“
Į teisėjos klausimą, kaip jis pripažįsta kaltę, jeigu sako nieko nenužudęs, nuteistasis iki gyvos galvos atkirto: „Kaltas tik tuo, kad atvedžiau pas kunigą savo bendrus siekdamas materialios gerovės. R. Mikutavičių tik apvogiau ir dalyvavau, kai jį žudė.“
„Bet Jūs pats sakote, kad padarėte sunkų nusikaltimą, o vagystė nėra toks nusikaltimas“, – klausė teisėja. V. Beleckas atkirto, kad sunkiai nusikalto tik atvedęs savo bendrus.
V. Beleckas mėgino sugraudinti teismą ne tik dėl savo sveikatos – sakė jau ketverius metus bendraujantis su psichologais, lankantis būrelius: „Nusibodo sėdėti keturių kvadratų kameroje, noriu normalių sąlygų. Nesu konfliktiškas, mane lanko giminės, seniai viską supratau, todėl labai prašau perkelti mane.“
Lukiškių kalėjimo atstovas Sigitas Varnas charakterizavo V. Belecką patenkinamai. Per keturiolika metų nuteistasis iki gyvos galvos du kartus baustas drausmine tvarka už tai, kad turėjo mobiliuosius telefonus, bet socialiniai ryšiai yra geri, nuteistasis lankomas artimųjų, dirba skalbykloje, tris kartus skatintas.
Kalėjimo atstovas neslėpė, kad V. Beleckas yra egoistiškas ir nesavikritiškas.
Prokurorė, teisme atstovaujanti kaltintojams, prašė teismo atmesti V. Belecko prašymą ir jo netenkinti. Motyvų pareigūnė nenurodė.
R. Mikutavičius 1998 metų birželio 30-osios vakarą buvo išviliotas iš savo namų, apsvaigintas, žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas.
Nužudymo organizavimu apkaltintas ir iki gyvos galvos nuteistas V. Beleckas su bendrais iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių už daugiau nei 5 mln. litų. Vėliau jos buvo rastos įtariamųjų ir jų giminaičių butuose įrengtose slėptuvėse.
R. Mikutavičiaus nužudymą prezidentas Algirdas Brazauskas buvo įvardijęs kaip šimtmečio nusikaltimą.
Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrininkai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas pasikorė kolonijoje.
Į teismo salę Vladą Belecką atvedė pareigūnai (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
