Pagal Alberto Camus kūrinį „Kaligula“ spektaklį apie nuožmų Romos imperatorių statanti trupė rugpjūčio 1 dieną kūrybinę stovyklą uždarė pirma vieša spektaklio eskizo peržiūra. „No Theatre“ režisierius Vidas Bareikis sako, kad beveik pusė spektaklio esmės bus būtent žiūrovai.
Klaipėdos jaunimo teatro režisierius Valentinas Masalskis neseniai sakė nesistebintis jūsų pasirinkimu dirbti Klaipėdoje, nes čia mažiau vilionių. Ar tikrai?
Nors didžioji dalis mūsų komandos vilniečiai arba kilę iš kitų miestų, bet gyvenantys, kuriantys Vilniuje, norėjosi atsiriboti nuo savo darbų, šeimų ar kitų dalykų, kurie blaško dėmesį. Žinoma, galėjome išvažiuoti ir į kokius Zarasus, nebūtinai Klaipėdą, bet čia yra jūra, kultūra, džiazai. Trys čia praleistos savaitės leido naujai pažinti šį miestą.
Ar galėtumėt nuolat gyventi tokiame ramesniame mieste, be Vilnias ar kito didelio miesto šurmulio?
Man labai reikalinga terpė, kurioje galėčiau kurti. Todėl grįžęs iš studijų Maskvoje, parašiau vos ne kiekvienai Lietuvos savivaldybei, kultūros namams laišką, siūlydamas penkerius metus paaukoti tam miestui ir padaryti jį „teatrine bomba“, teatriniu centru, ką manau, sunkiai dirbant, tikrai įmanoma padaryti. Tačiau reakcija buvo nedidelė, nes, tikriausiai, ten jau yra žmonės, turintys kažkokius postus, yra patenkinti tuo, ką turi ir nieko naujo nenori. Manau, kad, kai Lietuvoje atstumai tokie nedideli, svarbiausia turėti galimybę kurti, nesvarbu, kur. 300 kilometrų atskirties nesudaro – per tas tris savaites Vilniuje pabuvojome gana daug kartų.
Kalbant apie spektaklį, kodėl būtent dabar pasirinkote statyti būtent šį kūrinį?
Manau, kad tai buvo labai logiškas ėjimas. Nuo pat „No Theatre“ pradžios mes kalbėjome apie kovą, revoliuciją. Iš pradžių tai buvo revoliucijos teatre, vėliau – revoliucijos mene. „Kovos klube“ apskritai kalbėjome apie jauno žmogaus santykį su sociumu, vartotojiškumu. Šiuo atveju, tai vėlgi yra tokia medžiaga, kuri lenda į žmogaus gelmę, iki ten, kur jau yra labai sunku pasiekti – esminių klausimų, ką mes čia veikiam, kam skirta kiekviena mūsų diena, ar verta gyventi, kas tas gyvenimas apskritai ir kaip su juo elgtis. Kaligula yra tas personažas, kuris savo žiaurumu ir visomis aplinkybėmis priverčia savo aplinką mastyti apie egzistenciją, norus, ambicijas.
Ar ši istorinė asmenybė yra kažkuo artima šių dienų žmogui?
Manau, kad Kaligula neturi artimų reikalų šių dienų žmogui ir tikiuosi, kad neturės. Tačiau kai kuriose šalyse tokių kaligulų atsiranda ir tuomet žmonės susigriebia kovoti už laisvę, demokratiją. Šis spektaklis labiau yra būtent apie Kaligulos aplinką, apie tuos, kurie susiduria su jo agresija ir kovoja tarsi prieš neįmanoma. Kaligula siekė paneigti žmogų, nuleisti jį iki paties dugno tam, kad pažiūrėtų, kas iš jo liks, ar jis turi savigarbos.
Spektaklis bus labai artimas su žiūrovais, dalyvausiančiais visame veiksme. Kviečiame žiūrovus tokiame eksperimentiniame lygmenyje susitikti su Kaligula ir atsakyti sau į klausimus – kas būtų, jei? Tikiuosi, kad realybėje artimiausiu metu nesusitiksime su tikraisiais kaligulom...
Jei galėtumėt keliauti laiku ir grįžti atgal, ko paklaustumėt Kaligulos? Ar jums įdomios žmogaus žiaurumo priežastys?
Pasigilinus į istorinį kontekstą, tos priežastys glūdi tame, kad tai buvo visai kiti laikai, kita to paties žiaurumo, lytiškumo samprata. Kitas dalykas yra tai, kad Romos imperija buvo panašaus dydžio į dabartines didžiąsias valstybes, kurios užima vos ne pusę pasaulio žemėlapio. Todėl klausimas būtų – kaip elgies, kai esi pasaulio dievas? Romos imperatoriai ir užimdavo panašią poziciją, jie praktiškai valdė visą žemės rutulį, todėl labai sunku kalbėti apie to meto žmogaus supratimą – tai yra visiškai nesulyginami dalykai. To nepalyginsi su dabartine valdžia, demokratija. Tada aukščiau tavęs buvo tik Dievas, ir klausimas buvo tik, ar tu jį pripažįsti, ar ne.
Kodėl pagrindiniam vaidmeniui buvo pasirinktas Ainis Storpirštis?
Su Ainiu mes einame ilgą kūrybinį kelią ir kalba apie „Kaligulą“ jau vystėsi kelis metus. Abu žinojom: aš – kad jį imsiu tam vaidmeniui, jis – kad bus toks mano režisūrinis darbas. Tai buvo nesvarstytinas dalykas. Apskritai, mus jungia daugiau nei teatras ar vaidmenys, be viso kito, Ainis yra mano vaiko krikšto tėvas. Esu dėkingas aplinkybėms, kad šalia yra toks žmogus, kuris besąlygiškai tiki teatru ir yra visiškas idealistas, kovotojas už teisybę. Taip pat manau, kad Ainis yra tikrai geriausias naujosios kartos aktorius.
Neseniai visa jūsų komanda buvo susitikusi su V. Masalskiu, kuris Kaligulą suvaidino prieš 30 metų. Kuo tai buvo naudinga? Galbūt po to į kažką kitaip pažvelgėte?
Buvo labai džiugu, kad jis atėjo su pagalba. Jis nekalbėjo apie taip visų linksniuojamą spektaklį ar savo vaidmenį jame. Režisierius pasidžiaugė, kad tai darome, kad atvažiavome dirbti ten, kur dabar kuria jis ir pasakė keletą pastabų, kas, jo nuomone, mums nepavyko. Papasakojo tikrai labai daug įdomių, smulkių dalykų. Galima gerbti jį už tai, kad būdamas legenda dalinasi ir siekia, jog ir kitiems būtų geriau.
Ar daug dar liko darbo iki spektaklio užbaigimo?
Spektaklio premjera numatyta rudenį, Vilniuje. Pirmojo spektaklio eskizo rodymo metu pirmą kartą susidursime su žiūrovais, kurie čia labai svarbūs ir aktyvūs, sudaro, praktiškai 40 procentų spektaklio esmės ir prasmės. Grįžę į Vilnių kiek atsipūsime ir tęsime repeticijas, į kurias tikriausiai irgi nedideliais srautais kviesime žiūrovus. Mes apskritai šį spektaklį vadiname ne spektakliu, o kolektyviniu išgyvenimu, kuriam reikia ne tik mūsų, bet ir žmonių.
