Vasilijus Avramenko - viena iš Rusijos krepšinio legendų. Jau aštuoniose olimpinėse žaidynėse buvusios SSRS, o dabar nepriklausomos Rusijos krepšininkų sveikata besirūpinantis gydytojas duodamas interviu rusų spaudai prisiminė ir legendinius Lietuvos krepšininkus, atstovavusius Sovietų Sąjungos rinktinei.
„Pamenu, prieš ketverius metus Arvydas Sabonis šventė savo keturiasdešimtmetį. Pakvietė mane, Gomelskį, Tichonenką ir Tkačenką. Tačiau Gomelskis susirgo ir negalėjo važiuoti, o Tichonenka buvo paskirtas „Dinamo“ vyriausiuoju treneriu. Valerijus atbėgo pas mane, atsiklaupė ant kelių ir sako: „Važiuok ir tą patį padaryk prieš Sabonį. Paprašyk jo atleidimo, kad negalėjau atvažiuoti. Bet negaliu tik ką gavęs tokį paskyrimą klube vykti į „pjankę“, - pasakojo V.Avramenko.
„Gimtadienio pradžioje Arvydas kokias penkias minutes kalbėjo lietuviškai, o po to rusiškai pasakė šią frazę: „Ačiū tau, didžioji šalie SSRS, kurioje aš, paprastas vaikis iš Lietuvos, tarnavau pas didį Gomelskį. Ten aš išaugau, subrendau ir tapau tuo Saboniu, kurį jūs visi žinote“. Po šių žodžių man net ašara ištryško. Viskas buvo pasakyta taip nuoširdžiai, tiesiog iš sielos gelmių. Saboniui visada buvo nusispjaut ant politikos. Jis užsitarnavo teisę sakyti viską, ką nori“, - pasakojo ilgametis Rusijos krepšininkų gydytojas.
„Vasarą aš taip pat buvau Lietuvoje, kur vyko Seulo olimpinių žaidynių minėjimas. Pamenu, trečią dieną išlydėjome Volkovą į lėktuvą, kiti svečiai išsiskirstė ir likome trise - aš, Sabonis ir Marčiulionis. Sėdėjome ir iki ryto dainavome rusiškas dainas. Nebuvome girti, tiesiog iš vidaus viskas ėjo. Nusprendžiau palydėti Sabonį ir vilkėjau tą patį sportinį kostiumą kaip Seule. Arvydas paėmė iš manęs striukę, pabučiavo raides SSRS ir tarė: „Nieko labiau už Sovietų Sąjungą, Gomelskį ir tą didžią komandą aš pasaulyje nemylėjau“.
Žurnalisto duomenimis, V.Avramenko rinktinėje užėmė ne tik gydytojo, bet ir trenerio asistento poziciją. „Dabar trenerių štabą sudaro dešimt žmonių, o mano laikais buvau ne tik gydytojas, bet ir treneris, masažuotojas, vadybininkas bei administratorius.“
A.Sabonio Seulo olimpinėse žaidynėse galėjo ir nebūti. „Kai Sabas pirmą sykį pasirodė treniruočių stovykloje, įžvelgiau jo akyse begalinį norą žaisti rinktinėje. Sabonis prašė paimti jį nors ir turistu. Tačiau ilsėtis jam neteko - turėjo žaisti. Lietuvoje prasidėjo panika, kad norime sunaikinti legendinį žaidėją. Į Rusiją atvyko Lietuvos medikai, kurie mėgino įrodyti, kad Sabonis nespės išgyti iki olimpiados, tačiau Gomelskis rado „savų“ gydytojų, kurie tvirtino, jog krepšininko sveikata yra gera. Maža to, treneris pasodino Arvydą į automobilį, nuvežė pas ministrą ir lietuvis dar ne visai gerai kalbėdamas rusiškai pareiškė „važiuoju į olimpiadą ir taškas“. Dar ir keiksmažodį pridėjo, kad būtų įtikinamiau“, - prisimena gydytojas.
„Tą dieną, kai Sabonis patyrė traumą, Gomelskis į treniruotę atėjo piktas, nes nepavyko susitarti su politikais dėl komandos gerovės. Sabas šiek tiek pramiegojo, todėl buvo neapšilęs, o valytoja išplovė grindis kiek vėliau, nei įprasta. Gomelskis pradėjo visus varinėti pilna jėga, o pas jį simuliuoti nebuvo galima. Sabonis kovojo dėl kamuolio... Praėjo 20 metų, o tą žiaurų garsą girdžiu iki šiol. Pribėgau, liečiu koją, o achilo tiesiog nėra.“
„Tada vyrai treniravosi nuo ryto iki vakaro, vien oficialių treniruočių buvo keturios. Septintą ryto - pusantros valandos mankšta, vienuoliktą - pirmoji treniruotė dar pusantros valandos. Po abiejų pratybų būtinai bent pusvalandis skirtas tik metimams. Pagrindinė treniruotė - nuo penkių iki septynių. Dar vienos pratybos nuo dešimtos iki vienuoliktos. Ši treniruotė buvo vadinama „tūkstantis metimų savo noru“. Norėčiau pamatyti krepšininką, kuris nepaklūstų Gomelskio norui“, - tęsė pasakojimą V.Avramenko.
„Trumpai tariant, vyrai gyveno sporto salėje. Kartais pas mane jie tiesiog atšliauždavo. Bet Gomelskį jie dievino. Kai laimėjo olimpiadą, mėtė trenerį vos ne iki lubų. Be to, treniruotės davė rezultatų - keturis mėnesius olimpinėms žaidynėms besiruošusius ispanus įveikėme 40 taškų skirtumu, italus - 30.“
„Kartą Volkovas skambino Saboniui į Portlendą ir paprašė, kad šis atskristų ir įteiktų geriausiam jaunimo turnyro žaidėjui prizą. Sabonis už savo pinigus nusipirko bilietą ir atvyko tiesiai iš JAV. Ar galite įsivaizduoti, kaip džiaugėsi jaunuolis gavęs apdovanojimą iš Sabonio?“
„Važiuodami autobusu į svarbiausias Seulo olimpinių žaidynių rungtynes pusfinalyje su amerikiečiais priėjau prie Sabonio ir paklausiau „ką mąstai?“ Lietuvis sako: „Gaila, kad ne finale su jais žaidžiame, turėtume bent sidabrą“. Volkovas į tą patį klausimą atsakė: „Stebuklų nebūna. Šansų turime net ne vieną procentą, o nulį“. Apėjau visą komandą, niekas netikėjo pergale. Priėjau prie Gomelskio ir klausiu: „kaip ruošiamės laimėti?“ Jis paėmė autobuso mikrofoną ir šūktelėjo: „Banditai! Nedarykite į kelnes! Sudaužysim tuos juodžius!“ O po to ramiai atsisėdavo į savo vietą.“
„Gomelskis šioms rungtynėms ruošėsi visą naktį, nemiegojo, tik prašė, kad jam arbatos padaryčiau. Atvykome į rungtynes, tikrinu žaidėjų pulsą - o jis visiškai normalus. Krepšininkai ramūs, juokauja. Tada į persirengimo kambarį užėjo Gomelskis ir aš supratau, ką jis darė visą naktį. Treneris kiekvienam žaidėjui paruošė žodžius, prisimindamas pačius geriausius jų nuopelnus. Po tos kalbos žaidėjų pulsas padidėjo, akyse buvo pasitikėjimas savimi. Jie išėjo į aikštelę ir kovojo iš paskutiniųjų.“
„Mačas buvo sunkus. Bet Gomelskis taip paruošė komandą, kad ji negalėjo pralaimėti. Galbūt Blattas ar Messina geriau supranta taktiką, strategiją ar kombinacijas, bet nusiteikimo klausimus Gomelskis sprendžia net ne 10, o 1000 kartų geriau!“
