Šalies vadovas Valdas Adamkus vėl mūru stojo už biurokratijos valdžią. Parlamentarų noras padidinti politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičių ministerijose sulaukė ryžtingo prezidento veto.
Tariama depolitizacija
„Nedidinkime politizacijos“, − sako šalies vadovas ir perspėja, kad ministrui į instituciją atėjus ne vienam, o su komanda viskas žlugs. Subyrės tęstinumas, patikimumas, stabilumas ir visokios kitokios valstybės bei žmonių gerovės garantijos.
Prezidente, jūs arba menkai informuotas, arba, mandagiai šnekant, klaidinate. Paimkime bet kurį pavyzdį – kad ir Žemės ūkio ministeriją. Vieša paslaptis, kad ten šeimininkaujant kunigaikštienei Kazimirai Prunskienei net skyriaus viršininkas negalėjo neaptikti savyje meilės valstiečių liaudininkų partijos ideologijai – kad ir ką ji reikštų. Į partiją buvo sustoję, kaip teigia tenykščiai aborigenai, veik trečdalis darbuotojų. Ir jokie depolitizuojantys įstatymai tam netrukdė.
Interesų ir biurokratų savivalė
Sistema, kurią gina prezidentas, nekliudė ir beveik visoms didžiausioms pieno verslovėms oficialiai finansuoti kunigaikštienės partiją. Tai patvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainė. Kaip žinoma, K. Prunskienės rinkimų kampanija buvo brangiausia. Ir paaiškinkite, prezidente ir patarėjau, kad tvarka apsaugo nuo politinės korupcijos ir depolitizuoto žaidimo pieno ar kitomis kainomis? Nacionalinė energetika į LEO LT nasrus dykai perduota irgi be politinių motyvų. Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas Seimo komitetų posėdžiuose pats, kad nereikėtų vargintis „Maximos“ berniukams, atsakinėjo į kritiką. Ir jis ne vienas toks.
Vienintelis dalykas, kurį užtikrina prezidento ginama tvarka, – biurokratų savivalės ir juos papirkinėjančių verslo grupuočių, klanų valdžia. Ką gali ministras, kuriam leidžiama tik pasirašyti dokumentus, pakišamus metai iš metų ministerijoje dirbančių asmenų, nepriklausomai nuo veiklos rezultatų, žalos ar naudos, padarytos valstybei? Ne daugiau nei dabar gali prezidentas V. Adamkus.
Politinė valdžia neįgali
Sėdi šalies vadovas prezidentūroje, o aplink jį − iš ministerijų ir departamentų deleguoti patarėjai ir specialistai. Jie puikiai žino, kad grįžti į delegavusią kontorą reikės. Reikės ten dirbti, daryti karjerą, tikėtis premijų ir sulaukti pensijos. Todėl patarti turi tinkamai. Taip, kaip nurodė ne kokie nors politikai ar sąžinė ir sveikas protas, o kaip reikia politinių pažiūrų, principų ir stabdžių neturinčiai valdininkijos ir interesų grupių kišenei.
Politikas, kuris galėtų atsivesti savo planams įgyvendinti reikalingą komandą, turėtų įgaliojimų vertinti ne tik tai, ar valdininkai ateina į darbą ir nepažeidžia instrukcijų, – košmaras sistemai. O jei kas nors paklaus, kodėl net nepažeidžiant instrukcijų, teisingai susegus popierius į segtuvus, vis dėlto padaryta žala valstybei?
Lietuvoje susiklosčiusi didžiausios Europoje depolitizacijos praktika reiškia viena – valdininkija yra visagalė ir niekam neatsiskaito. Pakanka perprasti instrukcijų vykdymo, atsirašinėjimo ir įžūlaus melavimo meną. Tai būtina keisti. Todėl Seimas privalo atmesti prezidento veto, jei Lietuvoje nori įvesti demokratinę tvarką.
