Širdžių prezidento Valdo Adamkaus ir pirmosios šalies ponios Almos Adamkienės meilės ir gyvenimo istorija verta knygos puslapių.
Šiandien Lietuva mini ypatingą dieną. Kovo 11-oji – šventė kiekvienam lietuviui. Kokiomis nuotaikomis gyvena prezidento šeima bei kaip jaučiasi neseniai į namus iš ligoninės grįžusi ponia A.Adamkienė? Apie tai prezidentas papasakojo naujienų portalo tv3.lt žurnalistams.
Gerbiamas prezidente, ką Jums pačiam reiškia kovo 11-osios šventė?
Kovo 11-oji pratęsia vasario 16-osios šventę. Kiekvienam iš mūsų labai svarbu žiūrėti, kad tas tęsinys nesibaigtų su mumis ir persiduotų kitoms kartoms.
Svarbu, kad Lietuva eitų vis į šviesesnę ateitį, kurios nusipelnė. Dažnai mintimis grįžtų į senus laikus, prisimenu išeiviją, tremtinius, mirusius kalėjimuose, bet mes atgavome laisvę vien tik savo tikėjimu.
Manau, kad tą tikėjimą turime perduoti kitai kartai, kad jį tęstų ir statytų Lietuvą tokią, kokią nešiojamės širdyje.
Lietuva turi laisvę ir nepriklausomybę. Regis, ko daugiau galime norėti. Tačiau ar galime džiaugtis? Kokią Lietuvą sako akimis regite Jūs?
Lietuva gyvena persilaužimo krize, kuri vis dar neįvyko. Einame į ateitį, stengiamės, tačiau vis dar yra tam tikrų sovietinių okupacinių nuotaikų, likusių tam tikrų žmonių širdyje.
Jie ta pragaištinga sėkla užnuodija visuomenę. Būtent todėl mes ir turime tiek nesąžiningumo, korupcijos, žudymų, vagysčių. Tačiau tai nėra mūsų tautos bėda.
Aš manau mūsų šalyje daug gėrio ir pasiaukojimo. Ypač tada, kai būna kritinės minutės. Mes mokame tai parodyti. Ypač tai geba jaunimas.
Prezidente, kokį jaunimą regite? Kokią Lietuvą jis sukurs?
Džiaugiuosi visa širdimi, kad mūsų jaunimas labai talentingas. Man kyla klausimas, iš kur tiek talento. Į ateitį žiūriu su šviesiu optimizmu. Gal aš to ir nesulauksiu, bet aš šventai tikiu, kad tai įvyks.
Kokia bus jūsų kovo 11-oji?
Dalyvausiu ten, kur mano pareiga ir įsipareigojimas tautai. Nuo pat ryto būsiu Seime, vėliavų pakilimo ceremonijoje, mišiose. Atliksiu pareigą taip, kaip jaučiu, kad reikia.
Neseniai visa Lietuva jaudinosi dėl ponios Almos sveikatos. Kaip ji šiuo metu jaučiasi? Ar jos sveikata pagerėjusi?
Ji neseniai grįžusi iš ligoninės. Sunkiai vaikšto, aš labai saugau ją, kad tvirtėtų. Kasdien džiaugiuosi, kad ji tvirtėja.
Kiekvieną dieną ją pavedžiojų, kad nesusižeistų, neparkristų. Aš matau progresą kiekvieną dieną. Tikiu, kad su saule ir pavasariu ją vėl matysiu tvirtą ir energingą. Tikiu, kad ji žvelgs su optimizmu ir šypsena.
Jūsų ir ponios Almos santuoka – labai graži ir tvirta. Esate pavyzdys daugeliui šeimų, kaip reikia pasitikėti vienam kitu, būti kartu net ir sudėtingose situacijose. Ką Jums suteikė ponia Alma?
Ji man davė meilę, tikėjimą ateitimi, švelnumą, pasitikėjimą žmonėmis.
Aš galiu pasakyti vienu žodžiu – ji man davė gyvenimą, kuriuo didžiuojuosi. Esu jai dėkingas. Gyvenime būta įvairių periodų, net ir labai sunkių. Ji visada tvirtai atstovėjo, buvo šalia ir už tai aš jai sakau labai didelį ačiū.
