Ar kada esate matę žmogų, kuris pats prašytųsi būti teisiamas?.. O štai Telšiuose gyvenantis verslininkas, inžinierius ir savanoris Rimgaudas Masiulionis (50 m.) apsidžiaugė, kai jo byla buvo perduota Telšių rajono apylinkės teismui.
Pats išprašė sau bylą
Net ir baudžiamąją bylą R. Masiulionis, galima sakyti, išprašė pats. Pernai rugpjūtį jis į Generalinę prokuratūrą nusiuntė pareiškimą, kuriuo pareikalavo ištirti Lietuvos prezidento veiklą karo metais. Tiksliau – 1944-ųjų spalį, kai V. Adamkus, tuomet dar 17 metų jaunuolis, tarnavo kariuomenės sudėtyje buvusios Lietuvos pasipriešinimo armijos 2-ojo pulko 2-ojo bataliono štabe vertėju.
„Adamkus buvo dalinyje, kuris 1944 m. kovėsi su rusais ties Seda. Iš dar gyvų to mūšio, kuriame žuvo 200 lietuvių, dalyvių sužinojau, kad Adamkus su keturiais kitais kariais prieš mūšį pabėgo. Tai vadinama dezertyravimu ir karo metu baudžiama mirtimi, – parašė R. Masiulionis. – Adamkus bėgo pro dabartinį Skuodo rajono Barstyčių kaimą, kuriame grasindamas ginklu atėmė iš ūkininko Razmos arklį su vežimu. Tai plėšimas, apie kurį žino labai daug žmonių. Bet ar pabėgo? Ne! Rusai dezertyrus pavijo, pagavo ir ištardė. Du bėgliai gavo po 10 metų Sibiro lagerio, o trys su rusų pagalba pasiekė Vokietiją.“
Negana sunkių kaltinimų, pareiškėjas išguldė ir savo samprotavimus – esą gal V. Adamkus dalyvavęs Vokietijoje grobiant žmones, gal šnipinėjęs rusams, gal net nunuodijęs kandidatą į Lietuvos prezidentus Stasį Lozoraitį...
Įdomus pokalbis prie arbatos
R. Masiulionis po poros savaičių gavo atsakymą, kad jo pareiškimas išnagrinėtas. Rašte apie ūkininko Razmos arklį – nė žodžio. Tik pranešimas, jog pačiam R. Masiulioniui iškelta baudžiamoji byla dėl LR prezidento šmeižimo ir įžeidimo. Byla tirti perduota pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą – Telšių rajono policijai bei prokuratūrai.
Tai R. Masiulionio visiškai neišgąsdino. Atvirkščiai. Neseniai išrinkto Seimo 67 dešiniųjų pažiūrų nariams jis dar išsiuntinėjo gana nemandagiai surašytus prašymus ištirti V. Adamkaus biografiją. Tačiau seimūnai į šį delikatų reikalą nesikišo, tad savanorio kaltinimais užsiėmė Telšių pareigūnai.
Jiems R. Masiulionis paaiškino, kad prezidento nė negalvojąs šmeižti, o žinias apie atimtą arklį sužinojęs maždaug 1995 metais, kai Sedos miestelyje buvo atidengtas paminklas Lietuvos kariams savanoriams, žuvusiems nuo rusų 1944-ųjų rudenį. Po iškilmių pas vietos kleboną geriant arbatą, iš veteranų – likusių gyvų mūšio dalyvių – jis esą ir sužinojęs, jog prieš kautynes išsigandę 4 kariai dezertyravę. Jie esą iš Barstyčių kaimo (Skuodo raj.) ūkininko Kazimiero Razmos atėmę arklį su vežimu ir sprukę į Klaipėdos pusę, tolyn nuo artėjančios Raudonosios armijos bei fronto. Pasak R. Masiulionio, tada kažkas iš savanorių jam ir pakuždėjęs, jog tarp šių bailių, išdavikų ir plėšikų buvęs ir štabo vertėjas V. Adamkus.
Dar niekas neaišku
Pats K. Razma jau miręs. Jo dukra Stefanija pareigūnams paliudijo nežinanti apie jokį iš tėvo atimtą arklį. Bet jai tuo metu buvę tik 7 metai, tad ne arkliai mažylei tada dar rūpėję. Kiti K. Razmos artimieji bei jų palikuonys pareigūnams visgi paliudijo, kad karo metu iš K. Razmos iš tikro kažkokie kariai atėmė arklį. Tačiau kas iš to – nei pats apiplėštasis ūkininkas, nei kas kitas iš jo artimųjų neminėjo V. Adamkaus.
Iškviesti liudyti atvyko du mūšio dalyviai: Augustas Mylė bei Vytautas Kemtys. Abu kalbėjo nematę ir negalėję matyti, ką prieš mūšį ir vėliau daręs V. Adamkus. Abu šie Lietuvos gynėjai pridūrė net ir negirdėję, kad V. Adamkus karo metu būtų padaręs kokį nors nusikaltimą.
„Reikalauju, kad iškviestumėte poną V. Adamkų, tegul jis pats pasako, – gavęs žodį pareiškė teisiamasis. – Prieš įstatymą visi lygūs!“
Teismas dar nesibaigė, nes nutarta iškviesti kitus liudytojus – K. Razmos gimines, dar kelis mūšio dalyvius ir net vieną Žemaitijos seniūną, kuris tikina iš paties V. Adamkaus girdėjęs pasakojant, kad 1944-ųjų spalį traukiantis nuo rusų per Barstyčius buvus kažkokiam pakinkytam arkliui.
Teisiamasis saugosi susidorojimo
Kol kas teismas nutarė V. Adamkaus dar nekviesti. Na o R. Masiulionis atsisakė valstybės skiriamo advokato, nes neabejoja, kad iš tokio – jokios naudos, jis būtinai būsiąs papirktas.
„Dėl šios istorijos mane mėgino nužudyti, – „Akistatai“ prasitarė Rimgaudas. – Gavau anoniminę užuominą raštu, jog galiu būti apkrėstas ŽIV.“
Rengiant pasikėsinimus prieš jį R. Masiulionis įtaria VSD pareigūnus, todėl gatvėse labai saugosi automobilių ir nepažįstamų praeivių, sutemus nesivalkioja po Telšius.
„Aš teisme dar įrodysiu, kad buvęs Lietuvos prezidentas V. Adamkus – dezertyras ir arkliavagis!“ – nors R. Masiulionio šansai įrodyti savo teiginius menkoki, jis nusiteikęs kovingai ir optimistiškai.
Neįrodyta nuomonė, esą bėgdamas nuo rusų 1944-aisiais V. Adamkus atėmęs ūkininko arklį, paplito po to, kai 1997 metais pats V. Adamkus išleido knygą „Likimo vardas – Lietuva“. Joje aprašytas atsitraukimas pro Barstyčius, tačiau kokiu transportu keliavo, prezidentas nepaminėjo ir niekam nepasakoja.
Sigitas Stasaitis
