Vilniaus gatvėse baigėsi pasiruošiamieji darbai, skirti prasidėjusiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Turime aptvarkytų bei naujai išasfaltuotų gatvių, pakeistų bordiūrų bei perklotų šaligatvių tinklą. Asfaltas tviska naujomis ryškiai baltomis juostomis. Visas šis procesas suteikė mums puikią galimybę kelis mėnesius išbandyti nesibaigiančius kamščius gatvėse. Tai savo ruožtu davė šansą dar geriau pamatyti burbantį Lietuvos pilietį. Suprantu jį – tokie nepatogumai!
Vilniečiai naktį apmėtydavo dirbančius kelio darbininkus, kviesdavo policiją – kam tie rimties metą trikdo. Manau, kad sostinės gyventojai nepagalvojo, kad naktį dirbami darbai dėl kurių dieną visi tiesiog stovėtume. Žinoma: blogi keliai – katastrofa. Kai kažkas juos imasi remontuoti – dar blogiau, nes tuo metu negali patogiai pravažiuoti. Man rodos, kad turime patirti nepatogumų jei vėliau norime judėti laisviau.
Sostinės eismo pertvarka reikalauja atskiros diskusijos. Manau, kad mes visi sužinosime kiek ji gera ar bloga kai ateis rugsėjis. Išties, ne apie tai aš norėjau pasidalinti nuomone su Jumis. Aš stebėtojas. Riedėdamas mėgstu stebėti kitus eismo dalyvius. Pastaraisiais mėnesiais mes visi daugybę kartų ties važiuojamosios dalies susiaurėjimais iš kelių eismo juostų rikiavomės į vieną. Šis vaizdas daugybę kartų suteikė progą juoktis balsu iš situacijų į kurias patekdavo mūsų brangūs vairuotojai.
Solidarus kelių eismo principas sako, kad automobiliai į susiaurėjimus rikiuojasi užtrauktuko principu. Tai yra – kai kiekvienas važiuojantysis pagrindiniu keliu įleidžia po vieną eismo dalyvį, tuo metu pirmą stovintį prie išvažiavimo. Lyg aiški ir visiems suprantama tiesa.
Šioje situacijoje turime dvi puses. Įleidžiantįjį bei įleidžiamąjį. Pradėkime nuo įleidžiančiųjų. Jų yra keletas rūšių:
- mandagūs vairuotojai. Jie praleidžia posūkį rodantį bei į eilę bandantį įsirikiuoti kitą eismo dalyvį;
- nemandagūs vairuotojai, kurie akivaizdžiai stengiasi daryti viską, kad joks „priešas“ neprasprūstų pro jų variklio dangtį. Tiesa, jų tarpe nemažai tokių, kurie pamatę brangų automobilį kapituliuoja bei įleidžia jį prieš save;
- man juokingiausi – trečios kategorijos vairuotojai. Jie kamštyje slenka paskui priešais esantį automobilį „kelių centimetrų“ atstumu. Pagrindinis šių vairuotojų skiriamasis bruožas, kad jie žiūri tik į priekį. Jų neįmanoma išprovokuoti, kad pažiūrėtų į šoną bei pamatytų šalia važiuojantį automobilį. Geriau tokią jųjų elgseną galėtų apibūdinti psichologai. Mano nuomone šiems „atkakliems“ vairuotojams yra be galo didelis stresas vairuoti automobilį. Visgi dažniausiai jiems tiesiog gėda už tai, ką daro. Todėl nesidairoma į šonus ir sukuriama iliuzija, kad aplinkui niekas neegzistuoja.
Kita pusė – įleidžiamieji. Apie šiuos eismo dalyvius taip pat galima būtų kurti mokslinius veikalus. Visgi man labiausiai įstringa tie, kurie visomis savo išgalėmis bando įlįsti į eilę. Nesvarbu, kad to dar nėra atlikę priešais esantys likimo broliai. Pats esu ne kartą neįleidęs be eilės lendančio veikėjo, nors visada noriai duodu kelią savo eilės sulaukusiam.
Juokingiausia šioje situacijoje yra tai, kad beveik visais atvejais, laukdamas savo eilės į srautą, įsilieju būdamas gerokai labiau priekyje nei tie nervingi individai, kuriems tai pavykdavo atlikti be eilės.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad šypsodamiesi bei elgdamiesi džentelmeniškai ir nepamiršdami kelių eismo taisyklių, mes visi žymiai greičiau įveiksime kamščius.
