Užstato sistema – mitai ir tikrovė

Šiuo metu Seime svarstomos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisos, reglamentuojančios vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistemos įvedimą nuo 2015 m., apipintos mitais, o užstato sistema pateikiama it panacėja „išvalysianti Lietuvą“. Deja, pažvelgus atidžiau, pagrindiniai argumentai prasilenkia su realia situacija.

Mitas Nr.1: Užstato sistema padės, yra būtina, sprendžiant atliekų tvarkymo problemas

Užstato sistema, į kurią planuojama įtraukti ne tik stiklinius butelius, bet ir plastikinę tarą bei gėrimų skardines, apims vos 15 proc. visų prekinių pakuočių atliekų. Lietuvoje, kasmet susidaro apie 300 000 tonų pakuočių atliekų, iš jų tik 20 000 tonų pateks į užstato sistemą. Likę 85 proc., kaip ir iki šiol, turės patekti į konteinerius ir būti išrūšiuoti.

Tačiau užstato sistemos įdiegimas, paskaičiuota, kainuos iki 120 milijonų litų. Tai mažiausiai tris kartus daugiau nei yra iki šiol investuota į konteinerinės sistemos vystymą ir 2 kartus didesnės investicijos nei reikalingos tam, kad 80 proc. Lietuvos privačių valdų būtų aprūpintos konteineriais atliekų rūšiavimui.

Tad iš esmės kalbame apie parodomąją akciją, kuri skirta vaizdui pagrąžinti, bet ne problemai spręsti. Šiuo požiūriu užstato sistema prilygsta „Potiomkino kaimams“ su pagražintais fasadais. Veiklos ir išlaidų daug, naudos – mažai.

Mitas Nr.2: Užstato sistema efektyvi

Jei užstato sistemos efektyvumą vertinti grįžtančios taros vienetais – ji pakankamai efektyvi, nors anaiptol neapima visų šalies gyventojų. Stiklinės taros į supirktuves, apklausų duomenimis, neneša iki penktadalio žmonių, tad, kai kalbame apie plastikinę tarą (o jos nebus galima nei lankstyti, nei pažeisti etikečių) ir jos sandėliavimo namie „patogumą“, galima drąsiai prognozuoti, kad žmonių skaičius išaugs.

Tačiau finansiniu požiūriu užstato sistema yra itin brangi. Paskaičiuota, kad įvedus privalomą užstatą Vokietijoje, išlaidos vienai pakuotei privalomojo užstato sistemoje yra 3 kartus didesnės nei surenkant pakuotes iš namų ūkių. Šie duomenys paimti iš 2009 m. Aplinkos ministerijos užsakymu atlikto tyrimo, tačiau apie tai kalbėti vengiama, o faktai – nutylimi.

Iš esmės užstato sistema yra grindžiama iškreiptu ekonominės veiklos modeliu. Sėkmingai finansiškai veikti ji gali tik tuo atveju, jei yra nepopuliari, ir jei kuo mažiau gyventoju naudojasi šia sistema. Kuo užstato sistema yra nesėkmingesnė, tuo mažiau veiklos kaštų ji reikalauja ir padeda išlaikyti mažus gamintojų dalyvavimo sistemoje mokesčius, nes lieka pajamos iš negrąžintų užstatų. Jeigu, kaip numatoma Aplinkos ministerijos skaičiavimais, pirmaisiais užstato sistemos veikimo metais užstatinių pakuočių bus grąžinta tik 60%, užstato sistemoje liks gyventojų sumokėti 55 milijonai litų per metus. Kuo sistema veikia geriau, tuo giliau į nuostolius ji žengia.

Mitas Nr.3: Užstato sistema sėkmingai papildys konteinerinę sistemą

Užstato sistema ne tik reikalauja didžiulių papildomų išlaidų jos įdiegimui, bet ir kelia didžiulį pavojų konteinerinei atliekų rūšiavimo sistemai.

Visų pirma, išauga konteinerinės sistemos išlaikymo kaštai, nes į depozito sistemą pasitraukus PET tarai ir gėrimų skardinėms, netenkama didelės dalies pajamų, gaunamų už antrines žaliavas.

Antra, aludariams ir gaiviųjų gėrimų gamintojams atsisakius solidarios atsakomybės ir finansuojant tik užstato sistemą, likusiems gamintojams – pavyzdžiui, pienininkams ir duonos kepėjams, konteinerinė sistema tampa mažiausiai 2 kartus brangesnė. Tai reiškia, kad gali sulėtėti konteinerinės sistemos, šiuo metu didžiąja dalimi finansuojamos verslo, plėtra.

Trečia, ir tai labai svarbu, bus sužlugdyta žmonėms paskata rūšiuoti į užstato sistemą nepatenkančias atliekas, nes „pinigų už tai niekas nemoka“.

2009 m. Aplinkos ministerijos užsakymu atliktame tyrime užfiksuota, kad depozito sistemos įvedimas turėjo neigiamų pasekmių pakuočių surinkimui konteineriais, pavyzdžiui, Vokietijoje, tačiau apie tai diskutuoti Lietuvoje vengiama.

Mitas Nr.4: Užstato sistema „baus“ tik šiukšlintojus

Užstato sistema iš esmės perkelia dalies gamintojų atsakomybę už pakuočių atliekų tvarkymą ant vartotojų pečių.

Kadangi pakuočių atliekų tvarkymo kaštai yra įskaičiuojami į galutinę prekės vertę, įvedus užstato sistemą vartotojams teks susimokėti už dviejų besidubliuojančių sistemų išlaikymą – pabrangusios konteinerinės sistemos, kuri apima 80 proc. pakuočių atliekų, ir nuo pat pradžių brangios užstato sistemos.

Pirkėjai bus priversti brangiau mokėti už užstato sistemoje esančias prekes. Pavyzdžiui 2 litus šiandien kainuojantis mineralinio vandens butelis dėl padidėjusio mokesčio už atliekų tvarkymą pabrangs 5 centais, be to, vartotojas dar turės, kaip planuojama, mokėti 35 centų užstatą už viltį, kad jį pavyks susigrąžinti – tuščią nepažeistą tarą su nepažeista etikete nunešus į prekybos centrą ar supirktuvę. Taigi už tą patį 2 litus kainuojantį mineralinio vandens butelį kasoje teks mokėti 2,4 lito.

Taip pat brangs ir į užstato sistemą nepatenkančios prekės – pieno produktai, duona ir pan. Nes už pakuočių perdirbimą gamintojai ir importuotojai turės mokėti daugiau, o tai, be abejo, guls ant vartotojų pečių.

O kur dar kitos vartotojams teksiančios išlaidos – taros transportavimas iki parduotuvės, prarasti pinigai dėl to, kad PET ar skardinės nepriėmė dėl pažeistos pakuotės, ženklinimo ir pan.

Kiek žmonės praras per nesusigrąžintą užstatą? Pasakyti sunku, tačiau Aplinkos ministerijos užsakymu atliktame tyrime dar 2009 metais skaičiuota, kad pirmaisiais metais į užstato sistemą grįš vos 60 proc. taros. Tai reiškia, kad žmonių praradimai bus skaičiuojami dešimtimis milijonų litų.

Mitas Nr.5: Užstato sistema naudinga verslui

VšĮ „Žaliasis taškas“, vienijančios 27 didžiausius šalies gamintojus ir importuotojus, valdyba dar pernai rudenį pateikė argumentus, kodėl planuojama įvesti užstato sistema yra žalinga. Šią poziciją palaiko daugelis asocijuotų verslo struktūrų, tarp jų – Lietuvos mažų alaus daryklų asociacija, Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, asociacija „Lietuvos maisto pramonė“, Lietuvos nealkoholinių gėrimų gamintojų ir importuotojų asociacija, Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija.

Lietuvos verslas mato, kad įvedus užstato sistemą ženkliai išaugs pakuočių atliekų tvarkymo kaštai, produkcija brangs, smuks kai kurių prekių vartojimas ir galiausiai vartotojui bus nepatogu naudotis dvejomis pakuočių atliekų rūšiavimo sistemomis. Pavyzdžiui, 2009 m. Aplinkos ministerijos tyrimas rodo, kad 21 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų neperka gėrimų užstatinėje pakuotėje (stiklo taroje), o renkasi kitas alternatyvas. Tai patvirtina ir statistiniai duomenys. Lietuvoje užstato sistemoje esančių produktų pardavimai 2012 metais krito 20%, 2013 metais krito dar 10%.

Be to, kaimyninėse šalyse, pirmiausia Lenkijoje, neesant užstato sistemos, prekės ten bus ženkliai pigesnės ir tai gali paskatinti vartotojus dažniau apsipirkti ne Lietuvoje. Iš esmės užstato sistema naudinga tik keletui verslo subjektų: pakuočių surinkimų automatų gamintojams (vieno tokio taromato kaina siekia nuo 20 iki 40 tūkstančių eurų) ir gėrimų gamintojams, kurie šiuo metu savo produkciją parduoda užstatinėje pakuotėje, ir kurių pardavimai kaip minėta anksčiau – drastiškai krenta.

Kęstutis Pocius

VšĮ „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius