Draugiškos Lietuvai šalies – Gruzijos – atstovai vis kelia klausimą, kodėl lietuviai vis dar taip vadina jų valstybę. Daug neaiškumų, painiavos ir keistenybių yra ir su kitų užsienio vietovardžių rašyba. Kalbininkai-valdininkai vadina tai tradicija, bet nelabai sugeba paaiškinti, kuo ji remiasi.
Gruzijos ambasadorius Georgijus Kerdikošvili:
„Aš anksčiau ar vėliau vėl kelsiu šį klausimą. Kažkada spaudoje jau buvo diskusija apie tai, kad mūsų šalį lietuviškai reiktų vadinti ne „Gruzija“, pagal grynai rusišką tradiciją, bet pagal anglišką tradiciją „Georgia“ (prisiminkime herbą, vaizduojantį šventą Georgijų). Lygiai taip pat manau, kad mums dera Lietuvą vadinti „Lietuva“, o ne „Litva“. Juk yra kitų precedentų, kurie rodo, kad galima elgtis nebūtinai taip, kaip paliko sovietmetis. Yra dar „Kartvelija“ arba „Sakartvelo“. Kaip ir „kartvelai“, o ne gruzinai“, – sakė ambasadorius portalui Balsas.lt.
2010-aisiais kilus diskusijoms dėl Lietuvoje vartojamo šalies pavadinimo Gruzija pakeitimo į svarstymus šia tema įsitraukė ne tik Gruzijos ambasada, bet ir Užsienio reikalų ministerija (URM) bei Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). URM prašymu išnagrinėjusi Gruzijos kreipimąsi pakeisti šalies pavadinimą lietuvių kalba iš Gruzija į Georgija, VLKK nutarė, kad toks pavadinimo pakeitimas yra nepagrįstas.
VLKK Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Pangonytė kalbėdama apie Gruzijos pavadinimo keitimą sakė: „Iš Gruzijos pusės buvo išsakytas siūlymas Lietuvai pasvarstyti, ar nebūtų geriau šią šalį vadinti Georgia, bet po svarstymo buvo pakomentuota, kodėl nuspręsta pavadinimo nekeisti.“
„Pavadinimų Gruzija ir Georgija santykis su oficialiu, autentišku šalies pavadinimu Sakartvelo yra vienodas: du pirmieji skiriasi nuo trečiojo ne tik rašyba, bet ir kilme, todėl priskirtini prie vadinamųjų tradicinių vietovardžių“, – teigiama VLKK interneto tinklalapyje paskelbtose komisijos darbo išvadose. Komisijos pateiktas argumentas buvo ir tai, kad vienos Europos tautos, įskaitant lietuvius, nuo seno vadina Gruziją ir pagrindinę jos tautą vienos kilmės pavadinimais (Gruz – dariniais), kitos – kitos kilmės pavadinimais (Georg – dariniais). Priimdama sprendimą Kalbos komisija rėmėsi ir 1997 metų nutarimu, kuriame teigiama: „Visų šalių asmenvardžius bei vietovardžius rašant pagal minėtus bendruosius principus, išlaikomos tradicinės formos.“
Baltarusija netapo Belorusija
A. Pangonytės teigimu, panaši situacija buvo susiklosčiusi Lietuvai gavus Baltarusijos prašymą: „Panašiu laiku buvo kreipusis ir Baltarusijos Respublika, kad Lietuva persvarstytų jos pavadinimo atitikmenį lietuvių kalboje, bet tą kartą nuspręsta pasilikti prie nusistovėjusio lietuvių kalboje valstybės pavadinimo.“
Nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusi Baltarusija įtvirtino baltarusių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, o pati šalis pasivadino Respublika Belarus, tad Lietuvos buvo pasiteirauta, ar galima pavadinimą pakoreguoti į Belorusija. „Patys baltarusiai inicijavo, kad rusų kalboje būtų vartojamas šis patikslintas variantas. Lietuva turi senąjį šalies pavadinimo variantą Gudija, žinomas ir Baltoji Rusia, bet tai ne visai atitinka tikrąsias teritorijas, tad buvo parengtas argumentuotas atsakymas, kodėl pavadinimas nebus pakeistas.“
Lietuviškos „tradicijos“ prieštaringumas visgi bado akis: sakome „Pekin“ (kaip rusai), o ne BeiJing“, (kaip matome anglakalbėje tradicijoje), bet „Kroatija“, o ne „Chorvatija“. O juk dvibalsis „oa“ nėra lietuvių kalbai labai jau būdingas, gi pati šalis vadina save Hrvatska. „Pekinas“ tapo „tradicija“ mus pagyvenus SSRS, o „kroata“ nusižiūrėti nuo CNN ir BBC. Kodėl visi sako (ir patys turkai - „Istanbul“, o mes įkyriai vartojame rusišką „Stanbul“).Tad ir klausimas – kiek čia politinio apsisprendimo, o kiek kalbinės logikos ar kalbos grynumo puoselėjimo? Gal tiesiog norime būti Rusijos kultūros provincija, nesvarbu, kad Europos Sąjungoje?
Paklausta dėl visuotinai žinomo Istanbulo vadinimo „Stambulu“, minėta specialistė paaiškino, kad nėra girdėjusi, jog dėl to vyktų kokios nors diskusijos, o Kroatijos pavadinimas į Vietovardžių žodyną įtrauktas apie 1995-uosius ir lietuviško jo varianto įtvirtinimui daug dėmesio skyrė kalbininkas Vytautas Ambrazas.
Etnologo, Kultūros ministro patarėjo Imanto Meliano nuomonė:
„Tiesą kalbant, manęs gerbiamos kalbininkės argumentai neįtikino, apskritai tai jokie ne argumentai. Turėkime drąsos prisipažinti, kad užsienio vietovardžių rašyba lietuvių kalboje yra chaotiška ir nesutvarkyta, joje sunku įžiūrėti kažkokią vidinę logiką.
Ką kalbėti apie tolesnius kraštus, jei net savo artimiausius kaimynus, su kuriais daugiau kaip 500 metų sudarėme bendrą valstybę – Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją, ir kuriems pavadinti nuo senovės turime gražų lietuvišką žodį „gudai“, iki šiol pravardžiuojame net ne rusicizmu, o sovietizmu „baltarusiai“? Tai rodo visišką istorinės atminties ir kalbinės klausos nebuvimą. Ir dar paaiškinama, kad „Baltarusija“ – tradicinis lietuviškas šios šalies pavadinimas. Sovietinė okupacija prilyginama tradicijai? Tas pats ir su Istanbulu – taip šis miestas vadinamas ne tik turkiškai, bet ir visomis kitomis pasaulio kalbomis, išskyrus rusų – ir lietuvių. Dar viena sovietinė „tradicija“? Ar viso labo mąstymo inercija?
Nesąmonių yra ir daugiau. Štai iki šiol rašome „Dominikos Respublika“, tačiau tokios valstybės pasaulio žemėlapyje apskritai nėra. Yra Dominika (angl. Dominica), bet tai visai kita valstybė, kurios pavadinime žodžio „respublika“ nėra. O šalis, kurios pilnas pavadinimas ispanų kalba skamba „Republika Dominicana“, be žodžio „respublika“ vadinasi ne „Dominica“, o „Santo Domingo“, taigi lietuviškai turėtų būti atitinkamai „Santodomingas“ ir „Dominikonų Respublika“.
Kaip matome, vien tik lietuvių kalbos taisyklių išmanymo nepakanka, sprendžiant tokius klausimus – reikėtų ir istorikų kvalifikuotų patarimų. Taip pat vertėtų pagal galimybę atsižvelgti ir į tos šalies (šiuo atveju Gruzijos) nuomonę, jei tokia yra išsakoma. Kaip sakoma, daugiau geranoriškumo, ir mažiau beprasmio biurokratiško spyriojimosi.
Šiaip kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl negali būti kažkokio bendro kurpalio. Juk ir dabar turime visokiausių pavyzdžių. Vienas tautas ir jų šalis vadiname savais lietuviškais pavadinimais (Lenkija; Vokietija), kitas – panašiai, kaip ir jos pačios (Anglija, Škotija, Airija, Italija). Todėl niekaip nesuprantu, kodėl negalime pavadinti gruzinų kartvelais (kaip jie patys save vadina ir kaip jie to pageidauja), o jų šalį – Kartvelija? Juk lygiai tą patį maždaug prieš šimtmetį padarėme su Finlandija, kurią visi dabar vadiname Suomija. Reiškia suomius kažkodėl galėjome pamaloninti ir pradėjome vadinti juos jų savivardžiu, o gruzinų atveju tai jau nebeįmanoma?
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad žodžio „gruzinai“ daryba yra grynai rusiška (slaviška). Taip pat sudaryti žodžiai „mordvin“, „osetin“ ir „litvin“, bet juk nerašome „mordvinai“, rašome „mordviai“. Ir „osetinai“ jau neberašome, dabar rašome „osetai“. Tačiau tokiu pat būdu transformavus žodį „gruzinai“ išeitų kraupokas žodis „gruzai“. Manau, daug kas sutiks, kad „kartvelai“ skamba kur kas gražiau.“
