Kiekvieną Niujorke gyvenantį žmogų nupiešti ketinančiam dailininkų dar teks padaryti mažiausiai 8 milijonus eskizų.Nors šis sumanymas skamba beprotiškai, 28 metų J. Polanas nusiteikęs rimtai, praneša naujienų agentūra AFP.
Kiekvieną dieną jį galima pamatyti mieste su cheminiu pieštuku ir eskizų bloknotu. Savo darbus jis publikuoja interneto tinklaraštyje. Per trejus projekto metus jis jau nupiešė apie 14 tūkst. portretų.
„Žinau, kad man nepavyks. Nenupiešiu visų, tačiau man patinka bandyti“, – kalba menininkas.
J. Polanas – ramus, niekuo neišsiskiriantis žmogus, nešiojantis akinius ir dėvintis striukę su gobtuvu. Jis lengvai susilieja su minia, kuri jį taip domina.
Vieną lietingą dieną J. Polanas nepastebimas stovėjo įvairiausiuose Didžiosios centrinės stoties kampuose, nenuilstamai bloknote fiksuodamas naujus veidus. Dauguma jo objektų judėjo, bet jis išmoko piešti greitai, beveik nežvilgčiodamas į popierių.
Figūra popieriuje formą įgavo per kelias sekundes. Vos per minutę lape jau buvo nupieštas žmogus: vyras su kojos įtvaru, sustojęs paskambinti mobiliuoju telefonu; moteris, nešanti ilgą paketą; vyras minkšta fetrine skrybėle; susikūprinęs vyras.
Profesionaliam iliustruotojui J. Polanui patinka kataloguoti. Vieną kartą jis nupiešė visų Niujorko Modernaus meno muziejuje esančių meno kūrinių eskizus. Kitą kartą jis nupiešė visus iš eilės krepšelyje buvusius kukurūzų spragėsius.
Jis galbūt yra švelnaus būdo, tačiau minią naršo su medžiotojo susikaupimu. Tikslas, anot J. Polano, yra ne nupiešti piešinį, bet užfiksuoti charakteringiausias žmogaus išvaizdos savybes. Eskizas, pasak jo, turi būti gyvas.
„Aš trokštu autentiškumo“, – tvirtino dailininkas.
Šio autentiškumo dalis – išlaikyti savo anonimiškumą. J. Polanas niekada neprašo leidimo nupiešti portretą, jis visada išlaiko pakankamą atstumą, tad retai būna pastebimas.
Vienintelė išeitis – interneto svetainėje jis kviečia susitikti. Tereikia nurodyti laiką, vietą ir pateikti bendrą savęs apibūdinimą ir jis ateis bei jus nupieš, nors to galbūt net nepastebėsite.
„Aš slepiuosi. Mėgstu ten atkakti anksti, kad jie nustebtų ir vakare žiūrėdami tinklaraštį galvotų, ar juos nupiešiau“, – pasakoja menininkas.
Laisvalaikiu J. Polanas vaikšto judriomis gatvėmis, lankosi restoranuose, muziejuose ir atokesniuose Niujorko rajonuose.
Tą dieną Didžiojoje centrinėje stotyje J. Polanas nupiešė 43-erių Susan Dunlap portretą. Laukdama traukinio ji skaitė knygą ir net nenutuokė, kad yra stebima ir atvaizduojama piešinyje.
Sužinojusi apie eksperimentą, S. Dunlap teigė, kad tai „puiku“.
Kitu J. Polano moderliu tapo Carlo Dioguardi, elegantiškai apsirengęs 75 metų vyras.
„Piešinys gana geras“, – aiškiai patenkintas panašumu kalbėjo jis.
C. Dioguardi pasakojo, kad prieš pusę amžiaus jį, sėdintį Manheteno parke, nupiešė dar vienas menininkas. Paaiškėjo, kad tai žymusis ispanų siurrealistas Salvadoras Dali, kuris gydėsi netoliese.
„Šį piešinį pasikabinsiu šalia S. Dali. Būtent taip ir padarysiu“, – laimingas kalbėjo C. Dioguardi.
Kai J. Polanas prasitarė jam apie savo sumanymą nupiešti visus niujorkiečius, vyras atsakė: „Manau, kad tai puikus sumanymas, bet tai užtruks amžinybę.“
J. Polanas sako, kad jo tikslas galbūt yra sunkiai įgyvendinamas ar net neįmanomas, tačiau jam patinka būti viso miesto meninėje apsuptyje.
„Kartais jaučiuosi vieniškas, tačiau kitais kartais man tai patinka. Jaučiuosi atskirtas, tačiau taip pat žinau, kad žmonės tai gali pamatyti mano tinkaraštyje ar susisiekti su manimi elektroniniu paštu“, – kalbėjo menininkas.
O kas būtų, jei jis atsidurtų kitoje eskizų bloknoto pusėje?
„Susinervinu, kai kas nors mane fotografuoja. Susinervinu ir tuomet, kai mane kas nors piešia“, – kalbėjo J. Polanas.
