Šiandien spaudos apžvalgoje: “Figaro” apie lietuvišką NATO entuziazmą, Čečėnija, elektros katastrofos Šiaurės Amerikoje padariniai. Pirmadienio (08.18) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Prancūzų dienraštis “Figaro” spausdina ypatingosios korespondentės Loros Mandevil pranešimą iš Vilniaus apie Lietuvos gynybos politiką. Prie savarankiškos Europos gynybos idėjos prisirišusių prancūzų sieloms gali būti neramu dėl rytų europiečių NATO entuziazmo. Rytuose su nepasitikėjimu žiūrima į Europos gynybą, jei ji dubliuoja Santarvę. Akivaizdžių istorinių priežasčių pamokyti pragmatikai pagrindiniu savo saugumo garantu laiko NATO ir Ameriką, todėl į kvietimą kariauti su terorizmu atsako “žinoma”, žygiuoti į Iraką - “be menkiausio svyravimo”. Pavyzdžiu gali būti mažytė Lietuva - buvusi tarybinė respublika sutelkė visas jėgas kurti šiuolaikines karines pajėgas, galinčias ginti kraštą ir veikti NATO misijose užsienio teatruose. Gebėjimas veikti užsienyje yra esminis valstybės saugumo doktrinos pertvarkymo dėmuo. Nuo 1999-ųjų Lietuva išsiuntė du šimtus vyrų į devynias skirtingas tvarkos palaikymo operacijas - jos kareivių yra Kosove, ypatingasis dalinys - Afganistane, Lietuva jau pasiūlė kontingentą Irakui Lenkijos zonoje - Lenkijos, su kuria sieja ypač geri kariniai ryšiai. Nedidelė 7 tūkstančių vyrų kariuomenė siekia kokybės, o ne kiekybės, tvirtina jos vadai. Mandevil cituoja Lietuvos gynybos ministro žodžius: “Lietuvos gynyba yra NATO gynyba, NATO gynyba yra Lietuvos gynyba. Kartu jis tikina: “Mes tikrai europiečiai, mes už vieningą Europos gynybą, tačiau tik kaip NATO papildymą, o ne konkurentę”.
Rusijos angliško dienraščio “Moscow Times” apžvalgininkas Metas Bivensas rašo apie Amerikos Čečėnijos politikos dviprasmybes. Bivensas, kuris rašė apie pirmąjį Čečėnijos karą Kalifornijos dienraščiui “Los Angeles Times”, teigia, kad tuomet Amerika nelaikė Čečėnijos konflikto svarbiu. Vašingtonas nenorėjo gadinti atšylančių santykių su Rusija dėl mažos, nepaklusnios respublikos. Kai Vladimiras Putinas pradėjo antrąjį karą, išryškėjo palyginti aiški Amerikos pozicija - nėra karinio sprendimo, tik politinis, todėl Maskva turi sėsti prie derybų stalo su kažkada Kremliaus pripažintu, vėliau atstumtu ir besislapstančiu prezidentu Aslanu Maschadovu. Maskva pasiūlymą atmeta, Maschadovas sveikina. Tačiau prieš derybas abi pusės turi suvaldyti savo kriminalinius elementus, - rašo Bivensas, - ypač Kremlius, nes jo nusikaltimai Čečėnijoje didesni ir dažnesni, be to, iš demokratiškai išrinktos vyriausybės kariuomenės galima tikėtis daugiau nei iš saujelės partizanų.
Kai prezidento Džordžo Bušo vyriausybė siunčia žmones aiškintis, kodėl pereitą savaitę sukrito Šiaurės Amerikos elektros tinklai, rašo dienraštis “Washington Post”, energetikos ministras Spenseris Abrahamas perspėja, kad už energetinės sistemos modernizavimą galiausiai mokės vartotojas, ir kaina gali būti 50 milijardų dolerių didesnė elektros sąskaita. Elektros tiekimas jau visiškai atnaujintas, valdžia perspėja, kad darbo savaitės pradžioje gali būti nesklandumų. Elektra varo kompiuterius, liftus ir oro kondicionierius, o jos tiesiog nėra per daug - perspėja Niujorko meras Maiklas Blumbergas ir prašo būti atsargiems. Kol kas katastrofos priežastys nežinomos, aišku tik, jog ketvirtadienį per tris minutes “užlūžo” 21 elektros jėgainė šešiose valstijose nuo Niujorko per Mičiganą iki Kanados.
Dienraštis “New York Times” rašo, kad politikai pradėjo reikalauti nubausti kaltus taip pat greitai, kaip sukrito Šiaurės Amerikos elektros tinklai. Per sieną pirštais badosi Jungtinių Valstijų ir Kanados pareigūnai, prezidentas Bušas pereitos savaitės užtemimą pavadino žadintuvo skambučiu modernizuoti tinklus. “New York Times” kviečia atidėti į šalį partines rietenas ir taisyti respublikonų Kongreso priimtus, laikraščio redakcijos straipsnio žodžiais, “baisius” energetikos įstatymus. Prezidentas Bušas turi mesti iš galvos ideologinius sumetimus, stovinčius už jo energetinės politikos, kaip antai naftos gavyba Aliaskoje, ir spręsti realias, “čia ir dabar” kylančias energetikos problemas.
Dienraštis “Wall Street Journal” rašo, kad elektros katastrofa greičiausiai nesustabdys ūkio atsigavimo, tačiau jos ekonominė ir socialinė kaina gali siekti 6 milijardus dolerių. Tai menki nuostoliai 10 trilijonų dolerių Amerikos ūkiui, bet užtemimas yra dar vienas dirgiklis verslininkams ir vartotojams, kurie dvejus metus galynėjasi su teroru, karo baime, nepastovia akcijų rinka ir bendrovių skandalais. Elektros tinklų sutrikimas gali paveikti rugpjūčio ekonominius rodiklius, o tai nepadės finansų rinkoms, ekonomistams ir Vašingtono politikams, bandantiems atspėti ekonominio atsigavimo stiprumą ir mąstą. Kai ūkis toks trapus, niekas nenori matyti staigių posūkių blogyn, rašo “Wall Street Journal”.
Dublino dienraščio “Irish Times” apžvalgininkas Džonas Votersas mano, kad elektros katastrofa teikia vilties Amerikos imperializmo kritikams. Užtemimas įvyko tarpusavyje sujungtoje - kaip lemputės ant Kalėdų eglutės - jėgainių sistemoje, kurios bendrą veiksmingumą lemia silpniausia grandis. Galingiausia valstybė gali būti sugrąžinta į XIX amžių dėl vieno perdegusio saugiklio - tai primena, kad civilizaciją ir pažangą lydi paslėpta priklausomybė nuo tokių veiksnių, kurie savo ruožtu priklauso nuo civilizuotųjų pasipūtimo. Amerikiečiai didžiuojasi savo veiksmingumu ir taupumu, o tai tapo katastrofos priežastimi. Liberalizavus elektros rinką energijos bendrovės sumažino elektros perteklių tinkle iki 3-4 procentų, o anksčiau perteklius galėjo siekti 15 procentų - tai padarė sistemą neatsparią staigiems elektros paklausos šuoliams.
Dienraščio “Daily Telegraph” mokslo korespondentas Deividas Derbišairas rašo, kad Europa planuoja paleisti pirmą kosminį laivą į Mėnulį. Nedidelis laivas “Smart 1” - “Gudrutis 1” - bus aprūpintas revoliuciniu saulės šviesos varikliu - joniniu prietaisu, kuris paverčia šviesą energija. Be naujo variklio bandymo, “Gudrutis” ieškos ledo mėnulio grunte. Daug mokslininkų pranašauja, kad joninis variklis yra kosminių tyrimų ateitis. Jis dešimt kartų veiksmingesnis už cheminio kuro raketinius variklius ir ilgainiui gali varyti laivus greičiu, kuris nepasiekiamas tradiciniams varikliams. Joninio variklio saulės baterijos paverčia šviesą elektra, ši savo ruožtu paverčia jonais ksenono dujų atomus - jonai išmetami iš variklio ir tampa reaktyvine varomąja jėga. “Gudručio” saulės baterijos sukuria tik septynių šimtųjų Niutono jėgą - maždaug kaip atviruko spaudimas stalui - bet joninis variklis didina greitį laipsniškai, per kelerius metus jis gali įvaryti laivą iki dabar nepasiekiamo greičio. Joninį variklį vieną kartą išbandė ir NASA.
