Vakarų spaudos apžvalgininkai šiandien daugiausiai rašo apie Liberiją. Čarlzo Teiloro pasitraukimas iš valdžios žadina taikos viltis, tačiau nerimas lieka. Laikraščiuose nemažai pastabų apie padėtį Irake bei kitomis opiomis temomis. Spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Nors vakar Afrikos šalių vadovai skelbė viltingus pareiškimus, nėra jokių garantijų, kad Liberijos kančios baigėsi, - rašoma Amerikos dienraščio “New York Times” redakciniame straipsnyje. Teiloro įpėdinis yra jo viceprezidentas ir artimas bendražygis Blahas. Jeigu nedelsdama ir veiksmingai neįsikiš tarptautinė bendruomenė, Liberijoje gali vėl atsinaujinti susirėmimai - priešininkų kariai yra gerai ginkluoti ir nedrausmingi.
Dabar pats laikas prezidentui Bušui pradėti veikti, - tikina Amerikos dienraštis. Dabar, kai įvykdytos visos Vašingtono iškeltos sąlygos, Bušas turėtų įsakyti amerikiečių kariams išsilaipinti Liberijoje ir prisidėti prie Nigerijos taikos dalinių. Tokie veiksmai gali labai sustiprinti Amerikos diplomatų pozicijas Ganos derybose, kur tariamasi dėl Liberijos laikinosios vyriausybės sudarymo. Laikinoji vyriausybė spalį turėtų perimti valdžią iš Blaho. Taiką Liberijoje bus galima laiduoti tik tuomet, kai bus demobilizuoti ir nuginkluoti priešininkų armijų kariai, sudaryta laikinoji vyriausybė.
Vakarykštė diena didele dalimi buvo Afrikos diena, - britų laikraštyje “Telegraph” rašo Alekas Raselas, komentuodamas Liberijos vadovo Teiloro palydas į tremtį. Apžvalgininkas klausia, ar du tūkstančiai tretieji metai Afrikos istorijoje taps posūkio tašku. Į vakardienos įvykius Liberijoje jis ragina žvelgti platesniu kontekstu. Rimsta siaubingas Kongo vidaus karas, kuris per penkerius metus pareikalavo daugiau nei milijono žmonių gyvybių, Kongo sukilėlių atstovai jau įsikūrė sostinėje Kinšasoje.
Kenijoje iš valdžios pasitraukė šalį ilgus metus apvoginėjęs Danielis Arapas Mojis, o jo pasirinktasis įpėdinis buvo sumaltas rinkimuose. Vos prieš kelias dienas Mbekio vadovaujama Pietų Afrikos vyriausybė turėjo nusileisti visuomenės spaudimui ir pakeisti savo AIDS politiką.
Tačiau tenka pripažinti, kad Afrikos politika plėtojasi tam tikrais ciklais, - rašoma britų laikraštyje. Vos prieš šešerius metus atrodė, kad Afrikoje politinis klimatas atšyla. Tuomet buvo nuverstas Zairo vadovas Mobutu Sese Seko, iš apartheido išsivadavusi Pietų Afrika žengė tvirtus žingsnius. Tačiau anuomet viltys nepasiteisino. Konge prasidėjo karas, Zimbabvėje - sumaištis.
Vakarykščiai įvykiai yra nedidelis Liberijos žingsnis iš prarajos, o kartu tai ir visos Afrikos pastanga. Liberija nėra pavojinga valstybė. Tai šalis, kurios valdymo sistema sugedo.
Staigus Teiloro pasitraukimas iš valdžios Liberijoje gali sukurti tuštumą, kurios nesugebės užpildyti beveik aštuoni šimtai šalyje esančių Nigerijos taikos karių ir kelios dešimtys Pietų Afrikos kareivių, - rašoma Londono dienraščio “Independent” redakciniame straipsnyje. Sostinės Monrovijos gyventojai yra persigandę, alkani ir pikti, jie gali pradėti kelti riaušes ir plėšikauti. Didžiausią pavojų kelia buvusieji Teiloro kariai, kurie neturi ko prarasti.
Teilorą pakeitęs jo viceprezidentas Blahas yra menkai žinomas, tik aišku, kad jis ištikimas Teiloro bendražygis, - rašo britų laikraštis. Žinoma, kad aštuntą dešimtmetį Blahas buvo Libijoje, kur rengėsi ideologiškai bei mokėsi karybos. Tačiau tai nereiškia, kad Blahas yra revoliucionierius. Beveik visi Vakarų Afrikos politikai, kurie aštuntą dešimtmetį išėjo Kadafio revoliucinę mokyklą, griebiasi kraštutinės retorikos ir karinių veiksmų, o užgrobę valdžią bando praturtėti iš deimantų ar kokių kitų naudingų iškasenų.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Polas Krugmenas į padėtį Irake bando pažvelgti eilinio amerikiečių kareivio akimis: “Prieš kelias dienas kalbėjausi su kareiviu, kuris Irake tarnavo gana ramioje vietoje. Labiausiai jis skundėsi maistu. Praėjus keturiems mėnesiams po Bagdado paėmimo amerikiečių kariai vis dar maitinasi sausu daviniu”.
Tačiau tenka išgirsti ir gerokai liūdnesnių istorijų, - rašo Krugmenas. Sakoma, jog kai kur ribojamas geriamasis vanduo - iki pusantro litro per dieną. Amerikos pajėgos jau patiria nuostolių ir dėl karščio - šeštadienį amerikiečių karys mirė nuo šilumos smūgio. Apžvalgininkas mėgina aiškintis, kodėl amerikiečių daliniai Irake taip prastai aprūpinami. Kaip viena priežasčių įvardijamas privatinimas. Amerikos karinė vadovybė nemažai tradiciškai karių atliekamų aprūpinimo pareigų yra perdavusi privačioms bendrovėms. Irako karas šiai į privačias rankas patekusiai kariuomenės aprūpinimo sistemai tapo pirmuoju išbandymu. Ir tokia sistema šio išbandymo neišlaikė, - tikina “New York Times” apžvalgininkas.
Neverta stebėtis, kad penkiasdešimt laipsnių pasiekę karščiai paskatino irakiečių pasipiktinimą vandens ir kuro stygiumi Basroje, trečia diena į britų karinių dalinių vadavietę šiame mieste svaidomi akmenys, - rašoma Londono laikraščio “Guardian” redakciniame straipsnyje. Priešingai negu Europoje, kur karščiai yra netikėti, Irake aukšta oro temperatūra nėra netikėtumas. Nedera stebėtis ir paprastų irakiečių pasipiktinimu okupacinių pajėgų nesugebėjimu atkurti esminį gyventojų aprūpinimą. Britų kariai Irake daro ką gali, tačiau jau dabar aišku, kad planuotojai Vašingtone ir Londone nesugebėjo suvaldyti pokarinės padėties.
Kaip rašo “Guardian”, koalicijos atstovai paskutiniu metu visą kaltę verčia Sadamo Huseino valdžiai - esą ji tyčia šalies elektros energijos tinklus paliko apvertinos būklės. O būtent elektros tiekimo sunkumai trikdo ir aprūpinimą vandeniu. Tad okupacinių dalinių tikinimai, kad jie paveldėjo labai prastą ūkį, pagrįsti. Tačiau nedera pamiršti ir kito, - rašo britų laikraštis. - Per Pirmąjį Persų įlankos karą amerikiečiai sunaikino apie aštuoniasdešimt penkis nuošimčius Irako elektros tinklų. Per dešimt metų irakiečiai sugebėjo atkurti apie du trečdalius elektros tiekimo linijų, tačiau daugelis remontų buvo laikino pobūdžio. “Guardian” abejoja ir koalicijos vadovybės tikinimais, esą per šį karą Irako elektros tinklai nebuvo bombarduojami.
Europos ūkio ateičiai kyla netikėta grėsmė, - dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Fredas Kempas. Tai atsigaunantis ir pagreitį įgaunantis Amerikos ūkis. Apžvalgininko nuomone, tokia išvada gali būti netikėta - juk Amerikos vartojimo didėjimas ir rinkos atsigavimas turėtų padėti ir Europai. Tačiau Europai visų pirma reikia ne Amerikos ūkio teikiamų skatulių, o liberalių pertvarkymų - visų pirma darbo rinkos liberalizavimo ir valstybės vaidmens ūkyje mažinimo. Jeigu dabar dėdė Semas sumažintų Europos ūkio skausmus, gali sulėtėti tie viltingi Europos šalyse prasidedantys ūkio pertvarkymai. Blogiausia, kad Amerikos ūkio atsigavimas yra lengvai pažeidžiamas, vargu, ar jis dar kartą atlaikytų tokį smūgį, koks buvo suduotas rugsėjo vienuoliktąją. Tad Amerikos ūkiui dar kartą stabtelėjus kyla pavojus, kad Europos ekonomika ir liks nepasikeitusi. Vienos senosios Europos ūkio variklis nepajėgtų išvesti žemyno iš naujos krizės.
