Spaudoje šiandien svarstomi Irako karo padariniai, santykiai su Sirija. Pasitaikė ir pastabų apie Europos Sąjungos ateitį bei Šiaurės Korėją. Ketvirtadienio (04.17) užsienio spaudos apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Dienraštis “New York Times” pažymi, kad Šiaurės Korėja netikėtai nusprendė atsisakyti ankstesnės aštrios retorikos bei reikalavimų derėtis tik su Vašingtonu ir kitą savaitę sės prie derybų stalo su Amerikos ir Kinijos diplomatais, kur su jais aptars savo atominės programos sustabdymą. Šį klausimą būtina greit išspręsti, teigia “New York Times” redaktoriai, nes Šiaurės Korėja galėtų iki vėlyvos vasaros imti kas mėnesį pagaminti po vieną atominę bombą, o kuro atliekas pardavinėti Iranui, kuris jau iš Pchenjano perka ginklus. Šiaurės Korėjos nuostatos galbūt pasikeitė dėl Amerikos pergalės Irake, tačiau greičiausiai didesnį poveikį tam turėjo Kinijos spaudimas sutikti su kompromisiniu variantu. Bušo vyriausybė reikalavo daugiašalių pasitarimų, Pchenjanas sutiko su trišaliais pasitarimais Pekine. Kinija suvokia, kad Šiaurės Korėjos veiksmai galėtų įžiebti atominio ginklavimosi varžybas Pietų Azijoje, kurios keltų grėsmę Kinijai. Kinija ir Vašingtonas turėtų spausti Pchenjaną sustabdyti savo atominę programą, rašo “New York Times” redaktoriai.
Dienraščio “Wall Street Journal” redaktoriai siūlo amerikiečiams atsispirti pagundai keršyti prancūzams, atmetant Paryžiaus pastangas susitaikyti. Prezidento Širako skambutis prezidentui Bušui šią savaitę buvo šių pastangų simbolis, o vakarykštis Prancūzijos sprendimas neprieštarauti nutarimui pavesti Afganistano karinę priežiūrą NATO - įrodymas, kad susitaikymas pageidaujamas. Nutarimas - svarbus žingsnis, rodantis, kad NATO galima pasikliauti misijoms už Europos ribų. Tai gali tapti pagrindu NATO karių dislokavimui Irake. Be to, Širako partija šią savaitę pareiškė, kad Prancūzija yra “geriausia Amerikos sąjungininkė”. Gaila tik, kad niekas apie tai nepranešė belgams, kurių užsienio reikalų ministras Lui Mišelis toliau tvirtina, esą Jungtinių Valstijų vyriausybė - “labai pavojinga” .Aišku, Prancūzijos nutarimui keisti savo politiką turėjo poveikį greita pergalė Irake, džiaugsminga irakiečių reakcija ir nesėkmingas karo priešininkų trijulės susitikimas Sankt Peterburge. Širakas pagaliau pasielgė pragmatiškai ir paskambino Vašingtonui, rašo “Wall Street Journal”.
Britų dienraščio “Guardian” puslapiuose, buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Damaske Endriu Grynas aiškina, kodėl Vašingtonas užsipuolė Siriją. Nors Baltieji rūmai sustabdė Pentagono nutarimą parengti karo su Sirija planą ir Britanijos premjeras įsakmiai tikino parlamentą, kad nesiruošiama pulti Siriją, čia aiškiai pakastas kažkoks šuo. Anot Gryno, jeigu Sirija turi cheminių ginklų, tai nenuostabu. Ji laiko juos kaip atsvarą Izraeliui, bet niekad jų nepanaudotų pirma, nes žino, kad Izraelis gintųsi atominiais ginklais. Bašarą Asadą būtų sunku lyginti su Sadamu Huseinu ir tvirtinti, kad Asadas ginklus gali atiduoti teroristams. Tiesa, Sirija leidžia Iranui aprūpinti pietų Libano “Hezbollah” kovotojus ginklais. Tai yra korta derybose su Izraeliu dėl Golano aukštumų ir leidžia Sirijai turėti šiek tiek įtakos palestiniečiams. Tokia jau politika Artimuosiuose Rytuose - tai nereiškia, kad Sirija yra valstybė nenaudėlė, rašo Grynas. Bet Vašingtonas bijo, kad Sirija gali trukdyti pastangoms stabilizuoti Iraką. Atrodo, mėginama ją atgrasinti. Sirija savo ruožtu kaip daugelis arabų, bijo, kad Amerika nori valdyti visą regioną. Kai kurie Izraelio Likudo partijai artimi Bušo vyriausybės pareigūnai nori nuversti ir Sirijos vyriausybę - paskutinį Izraelio strateginį priešą. Bet tai gali tik padidinti musulmoniško terorizmo grėsmę, mano buvęs ambasadorius.
Britų dienraštis “Independent” mano, kad Europos Sąjungai reikia prezidento, kurį išsirinktų patys europiečiai. Antraip Europa nebus pakankamai vieninga karine ir diplomatine prasme. Bėda su Europos Komisijos prezidentu ta, kad jis iš esmės yra tik vyriausiasis biurokratas, kuris atsakingas žemyno rinkėjams tik labai netiesiogiai. Žiskaro Desteno vadovaujamas Europos konventas siūlo paskirti vieną Europos užsienio reikalų ministrą, Tonis Bleiras siūlo prezidentą ir užsienio reikalų ministrą, kuriuos paskirtų vyriausybių taryba, Prancūzija ir Vokietija siūlo parlamentui išrinkti du prezidentus - komisijos ir tarybos. Tačiau šie siūlymai nepakankamai demokratiški. Visų Europos rinkėjų išrinktas prezidentas padėtų kurti “vieningą europinį sąmoningumą”. Tokio posto sukūrimas gal išjudintų partijas ir diskusijas Europos lygyje ir parodytų, kad Europos Sąjunga yra demokratiška Sąjunga. Bėda ta, jog kol kas tokiai idėjai niekas nenori pritarti, nes tai atrodo nesuderinama su dabartiniais interesais, rašo dienraštis “Independent”.
Pasak vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” redaktorių, mirė senoji Europa. Čia turima omeny ne tas šalis, kurios priešinosi karui Irake, o skirtumą tarp Vakarų ir Rytų Europos. Nusprendus priimti į Europos Sąjungą dešimt Rytų Europos šalių pasibaigė Europos padalijimas. Europa susivienijo taikoje, tradiciški konfliktai sprendžiami biurokratiškai. Bet dar neaišku, ar ši “naujoji Sąjunga” bus gyvastinga, ar jai pavyks skleisti taiką už savo ribų ir prisidėti prie tvarkos pasaulyje. Sąjungos užduotys: paversti savo ūkio galią politine įtaka, pavyzdžiui, kuriant tarptautinę teisinę valstybę vietoj stipriausiojo teisės ir apvaldant globalizaciją. Tačiau lūkesčiai, kad jai pavyks šias užduotis įgyvendinti, deja, tik sapnas, nes Sąjungą drasko nesutarimai. Karas Irake suskaldė Europą į dvi stovyklas, svarstydamos būsimą Sąjungos konstituciją, mažosios šalys ruošiasi kovai su didžiosiomis. Belgija, Liuksemburgas, Prancūzijai ir Vokietija nori kurti bendrą gynybos politiką, tačiau tam trūksta galingiausią kariuomenę turinčios Britanijos. Vokietija ir Prancūzija nebegali vienos būti Europos Sąjungos varikliu. Jų pastangos Sąjungą nukreipti prieš Vašingtono politiką Irake ir prastumti savo siūlomas konstitucijos reformas susilaukė kitų šalių daugumos pasipriešinimo. Tad Europos Sąjungos užduotimi lieka kasdien lipdyti dvidešimt penkių “norinčiųjų koaliciją”, rašo “Sueddeutsche” redaktoriai.
Dienraščio “Los Angeles Times” puslapiuose Europos istorijos dėstytojos Atina Grosman ir Meri Nolan perspėja, kad Irakas nepanašus į pokario Vokietiją. Anot jų, Vokietijos okupacija pasibaigė sėkmingai, nes tam pritarė tarptautinė bendrija, o sąjungininkės buvo atsidavusios tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms kaip Jungtinės Tautos. Vokietiją po karo okupavo Tarybų Sąjunga, Prancūzija, Britanija ir Jungtinės Valstijos. Vien amerikiečių zonoje buvo keturi šimtai tūkstančių karių - keturgubai tiek, kiek žadama palikti Irake. Beje, amerikiečiai Vokietijos okupacijos nevadino “išvadavimu”. Amerikiečiai Vokietijoje skyrė pirmenybę atkūrimui ir stabilumui, o ne teisingumui ir kerštui. Nors žadėta, plataus masto denacifikacijos taip ir nebuvo. Amerikiečiai jau 1946-aisiais pavedė Vokietijos teismams svarstyti buvusių nacių likimą ir šie nuteisė tik apie vieną procentą jiems perduotų bylų. Jungtinės Valstijos nesukūrė laikinos išeivių vyriausybės, leisdamos buvusiems naciams tarnauti naujose valstybės institucijose. Amerikiečiai nereikalavo reparacijų ir aktyviai skatino ūkio atkūrimą, remdamiesi etatizmo modeliu, kurį Bušo vyriausybė atmeta. Irake ruošiamasi elgtis kitaip: Jungtinės Valstijos pačios prižiūrės humanitarinės paramos tiekimą ir atkūrimą, Jungtinių Tautų vaidmuo bus mažesnis, svarbūs atkūrimo darbai jau atiduodami amerikiečių įmonėms, žadama Iraką paversti ne dinamišku, modernišku ūkiu kaip Vokietija, o vien Amerikai pavaldžiu naftos šaltiniu. Amerikiečiams vokiška kultūra buvo daug artimesnė negu Irako ir Vokietijos neskaldė tautiniai ir tikėjimo konfliktai.
