Vakarų spaudoje šiandien daug minčių apie SARS virusą, Izraelio ir palestiniečių peripetijas, taip pat susistumdymus dėl Jungtinių Tautų programos Irakui “nafta už maistą”, Vašingtono paskirtojo pokario Irako administracijos vadovo generolo Džėjaus Garnerio apsilankymą Bagdade ir Sadamo Huseino ir jo kolegų paieškas. Antradienio (04.22) užsienio laikraščių apžvalgą parengė Andrius Kunčina.
Čarlis Krauthameris Amerikos verslo dienraštyje “Wall Street Journal” apibendrina padėtį: Irako ūkis suiręs, žmonės apimti nevilties, valstybę būtina skubiai atkurti. Laimei, ji turi naftos. Bet iškreipta tikrovė lemia, kad ji vis dar negali jos pardavinėti, nes oficialiai tebegalioja Jungtinių Tautų sankcijos, įvestos 1990-aisiais Huseinui įsiveržus į Kuveitą. Sankcijos nuo tada reikalauja, kad Huseinas atsikratytų masinio naikinimo ginklų. Visa, ko mums reikia dabar, kad kenčiantys irakiečiai galėtų imtis atkūrimo darbų, yra panaikinti šias sankcijas ir leisti irakiečiams pardavinėti savo naftą. Bet Rusijos užsienio reikalų ministras sako, kad “sprendimas negali būti automatiškas, nes Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai pirma reikia įsitikinti, ar Irakas turi masinio naikinimo ginklų, ar ne...” Diplomatijos istorijoje, siekiančioje Babilono laikus, sunku rasti ciniškesnį pareiškimą, rašo Krauthameris. Ištisą praėjusį dešimtmetį, kai Huseinas slapstė savo masinio naikinimo ginklus, rusai darė ką įmanydami, kad šias sankcijas panaikintų. Sadamo laikais Rusijai masinio naikinimo ginklai nė iš tolo nerūpėjo, bet dabar, kai Iraką kontroliuoja nebe masinis žudikas, o Amerikos prezidentas, Rusijai ūmai tie ginklai parūpo. Ir kol tas smalsumas nebus patenkintas, tegu galioja sankcijos, tegu merdėja Irako ūkis. Rusijos partnerė cinikių duete - Prancūzija. Tik prancūzai ne tokie tiesmuki, nes suvokia, kad masinio naikinimo ginklų klausimas yra pernelyg akivaizdus veidmainiavimas. Užtat Prancūzija kalba apie “modalumų” peržiūrėjimus. Prancūzų žargone “modalumai” reiškia “atsilošimo partiją”. Ne šiaip karą tyliai iškentėjusios, bet aktyviai jam pagalius į ratus kaišiojusios Prancūzija ir Rusija suvokia, kad joms liko paskutinis svertas kištis į Irako ateitį - tai veto teisė Saugumo Taryboje. Krauthamerio nuomone, sankcijų panaikinimas yra vienintelis kelias, o Jungtinės Valstijos turėtų šį klausimą Saugumo Taryboje spausti ir nesileisti į jokias derybas - pažiūrėsim, kaip Rusija su Prancūzija ką nors iš tikrųjų vetuos, rašo Krauthameris “Wall Street Journal”.
Kandusis Viljamas Safairas “International Herald Tribune” klausia, kodėl Prancūzija su Rusija priešinasi sankcijų atšaukimui ir atsako: “Širako ir Putino buduarinis duetas nori išlaikyti įtaką programai “nafta už maistą”, pagal kurią teoriškai už parduotą naftą irakiečiams buvo perkami vaistai ir maisto atsargos, bet iš tikrųjų didžiąją pajamų dalį nusigriebdavo pats Huseinas ir susikrovė “į kojinę” Šveicarijos, Prancūzijos ir Azijos bankuose”. Širakizmo tarptautinį reketą ūbaudami sveikina tūkstančiai Jungtinių Tautų darbuotojų ir tiek pat sandorininkų, kurie pagal ligšiolines sankcijas turėjo sutartis ir jų išsaugojimą sieja su Prancūzija. Safairas irgi pasisako už tai, kad Vašingtonas nesiterliotų ir nesileistų apgaunamas tariamo Paryžiaus tono sušvelnėjimo, o stumtų sankcijų panaikinimo klausimą kaktomuša, kad Prancūzijos pastangos stabdyti Irako atkūrimą liktų dar labiau izoliuotos. Safairas, be to, primygtinai rekomenduoja pasamdyti geriausius kompiuterių tinklų specialistus, kurie tarptautiniu mastu pakedentų pinigų pavedimų srautus ir susektų, kur sudėti Sadamo milijardai ir per kur jie keliavo. O širakizmo šantaže nusiteikusią dalyvauti Rusiją irgi galima pašantažuoti: galima paskelbti, kad 10 milijardų dolerių, kuriuos Irakas skolingas Rusijai už taip ir nepanaudotus tankus bei karo lėktuvus ir naktinio matymo žiūronus, bus Rusijai išmokėti, kai prezidentas Putinas išmokės caro laikais susikaupusią Rusijos užsienio skolą, rašo Safairas “International Herlad Tribun”.
“Washington Post” redakciniame straipsnyje pritariama požiūriui, kad sankcijos sukurtos bausti Huseiną, bet jos nepasiteisino, o dabar, kai Huseino tironijos nebėra, neverta net kalbėti, kad jas atšaukti būtina. Grėsmė, kad ginčai dėl akivaizdaus dalyko vis dėlto užsitęs savaites ar net mėnesius, atspindi cinišką Prancūzijos ir Rusijos diplomatiją, bet drauge ir Bušo vyriausybės nesugebėjimą pokario Irako atkūrimui sutelkti žadėtąją plačią tarptautinę koaliciją.
Irako vajų dažnai kritikuojantis britų dienraštis “Guardian” spausdina Ouveno Baukoto straipsnį “Amerikietis padėties remontininkas irakiečiams įspūdžio nepadarė”. Trijų žvaigždučių atsargos generolas atšauktas iš pensijos Floridoje, kad vadovautų laikinajai pokario Irako administracijai. Džėjus Garneris vakar iš Kuveito atskrido į Bagdadą ir aplankė nuniokotą ligoninę, kur susidūrė su minia nevilty skendinčių išvargusių medikų. Jo vadovaujama administracija vadinsis ORHA - angliškų žodžių Atkūrimo ir humanitarinės paramos biuras trumpiniu. Manoma, kad artimiausiomis savaitėmis jo pagalbininkų ratas išaugs iki pusės tūkstančio. Garnerio prioritetas, pasak jo paties, kuo greičiau atkurti svarbiausią infrastruktūrą - vandens ir elektros energijos tiekimą, ir kuo greičiau palikti šalį. Jarmuko ligoninės koridoriai nukloti stiklo šukėmis, čia nėra elektros, o generatoriai tebetaisomi. Medikai į amerikiečių ketinimus žiūri skeptiškai, vadindami juos “atėjūnais užsieniečiais”, dėl kurių buvimo norisi verkti, - rašo Baukotas. Niekas nežino, ar ORHA tikrai valdys Iraką iki rinkimų, kaip girdėti iš gandų, ar apsisuks per tris mėnesius. “Guardian” straipsnis baigiamas sakiniu, kad vienintelis atvirai amerikiečių karius Irake remiantis buvusios opozicijos veikėjas yra Amerikos finansuojamo Irako nacionalinio kongreso įkūrėjas Achmadas Šalabis.
“Daily Telegraph” Robinas Gedijė rašo, kad Garnerio darbų pradžią lydi gausėjančios demonstracijos prieš tai, ką jų dalyviai vadina “Irako okupacija”, tad, mano straipsnio autorius, Garnerio iš tiesų laukia sunki užduotis. Pagrindinių, daugumą Irake sudarančių musulmonų šiitų organizacijų vadovai Aidas Alis Sistanis ir Saidas Muqtada Sadras šiek tiek palengvino Garnerio dalią, pareikšdami nepritarimą pastangoms paversti Iraką musulmoniška respublika. Gedijė cituoja Garnerį sakius, kad jis nenorėtų iš anksto įsipareigoti visų OHRAi keliamų užduočių nuveikti per 90 dienų, verčiau pasakyti, kad OHRA Irake bus tiek, kiek jos reikės, bet viską pabaigusi mokės greit pasišalinti. “Daily Telegraph” pažymi, kad Garnerio laukia ir apsišaukėlių vadovų lavina.
Konservatyvus Amerikos sostinės dienraštis “Washington Times” plėtoja Huseino persekiojimo temą, cituodamas Irako nacionalinį kongresą sakant, jog Huseinas slapstosi kažkur tarp Bagdado ir Irako sienos su Iranu. “Esame tikri, kad jis gyvas ir slapstosi, mus nuo jo skiria tik 12 ar 24 valandos persekiojimo”, - sako Zabas Sethna, vienas pagrindinių Irako nacionalinio kongreso atstovų spaudai. Tas pats Irako kongresas savaitgalį pranešė sučiupęs Muchammadą Hamzą Zubeidį, esantį Amerikos labiausiai ieškomų Irako režimo pareigūnų sąraše, Irako kongreso pramintą “pikų dama”. Zubeidis buvo Irako politbiuro - Valdančiosios revoliucinės tarybos narys, turėjęs nemažos įtakos ir žinių apie Huseino režimą, buvo atsakingas už kruviną susidorojimą su šiitų sukilimu po pirmojo Persijos įlankos karo. Jis būtų jau aštuntas nuo balandžio pradžios areštuotas buvusio Irako režimo pareigūnas. “Washington Post” cituoja kongresą sakant, kad Huseino persekiojime amerikiečių pajėgos nedalyvauja. Dienraštis pažymi, kad greta buvusios diktatūros narių persekiojimo iš esmės paieškose dalyvauja visas Irakas: eiliniai gyventojai ieško savo artimųjų, kurie tūkstančių tūkstančiais per daugelį metų dingo Irako politinio susidorojimo labirintuose.
Deividas Rohdas “International Herald Tribune” klausia, kur yra buvęs Irako vicepremjeras, kritika Amerikai per abu karus, akiniais su kvadratiškais juodais rėmais ir santykiais su popiežiumi garsėjęs vienintelis taip aukštai pareigose iškilęs krikščionis Trikas Azizas? Karakuše gyvenanti 75 metų našlė Selma Davud, vietinių laikoma Azizo teta, žurnalistui atšovusi: “Tegu jį areštuoja, man vis vien. Ką aš su Tariku Azizu daryčiau?” Rohdas rašo, kad nežinia, kas skatina našlės pasipiktinimą Azizu: giminės rietenos, jos pačios tulžingumas ar baimė, kad irakiečių pyktis neatsigręžtų prieš buvusių valdovų artimuosius. Paklausta, ar Azizas ką nors gero padarė Irako krikščionių bendruomenei, Davud sako “nulį jis padarė, niekšas jis buvo” ir priduria, kad Azizas priklausė nusikaltėlių režimui. 66 metų Azizas daug prisidėjo prie Jungtinių Tautų inspektorių ištrėmimo iš Irako praėjusio dešimtmečio vidury ir gyveno viloje ant Tigro upės kranto Bagdade. Teta Davud tvirtina su giminėmis Bagdade ryšio nepalaikiusi ir Azizo nemačiusi nuo 1995-ųjų. “Sadamo nebėra ir mums gerai. Telaimina visagalis Ameriką”, - baigia našlė, apie kurią pasakoja Deividas Rohdas “International Herald Tribune”.
Setas Šternas dienraštyje “Christian Science Monitor” režimo pareigūnų persekiojimo temą apibendrina siūlymu visus sulaikytuosius teisti už karo nusikaltimus. “Kyla klausimas, kuri valstybė tai darytų?” - klausia Šternas. Jungtinėms Valstijoms tai būtų ne tik proga atsiskaityti su tais, kurių sprendimai lėmė amerikiečių aukas, bet ir proga karinei jėgai prieš Huseiną nepritarusioms valstybėms priminti apie Huseino režimo žiaurumus. Irakiečiams toks tribunolas būtų priemonė susitaikyti su praeitimi. Vašingtonas žadėjo Irako valdymą ir teisingumo klausimus sparčiai perduoti į irakiečių rankas. Kita vertus, Šternas cituoja teisės profesorių iš Rodžerio Viljamso universiteto Bristolyje Džoną Kuničą manant, kad Jungtinės Valstijos norės teisti, jo žodžiais, “stambiąsias žuvis”, o tai primintų Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai sąjungininkai teisė Vokietijos ir Japonijos vadovus. Daugelis Irako vadovų buvo ir šalies ginkluotųjų pajėgų nariai, tad juos galima laikyti karo belaisviais, kuriuos teistų Amerikos kariniai tribunolai. Tuomet teisiamieji galėtų apeliuoti į Amerikos karinius ir civilius teismus, bet ne į tarptautines teisines organizacijas, mano Južinas Fidelis iš Amerikos nacionalinio karinės teisės instituto. Amerika Irako režimui turi daug kaltinimų už pirmąjį Persijos įlankos karą, kaupia medžiagą už šio karo nusikaltimus, kaip antai apsimestiniai pasidavimai ir pan.. Kita vertus, Šternas remiasi kai kurių teisininkų nuomone, kad teisiamųjų gynyba gali remtis istorija, kurioje matyti, jog Jungtinės Valstijos ilgai patyliukais rėmė Huseino režimą, o 9-ąjį dešimtmetį leido jam įsigyti medžiagų, kurias galima panaudoti cheminiams ginklams, rašoma Šterno straipsnyje, kurį spausdina “Christian Science Monitor”.
Be to, Vakarų spauda komentuoja Nigerijos prezidento ir parlamento rinkimus. Laikraštis “Christian Science Monitor” rašo, kad stebėti, kaip plėtojasi Afrikos demokratija, dažniausiai yra sunkus kantrybės išmėginimas. Tad matant bent pusėtinai sąžiningus rinkimus, pirmiausia norisi pastebėti geruosius dalykus. Nigerija yra didžiulė valstybė, pajėgi būti Afrikos lakmuso popierėliu, rinkimuose dalyvauti galėjo 60 milijonų žmonių. Nepaisant tokio didelio masto, atrodo, kad balsavimas daugumoje vietų prabėgo taikiai ir pastangos išvengti klastočių irgi beveik pasiteisino. Apskritai tai pirmieji civilių administracijos prižiūrimi rinkimai Nigerijoje per 20 metų. Pirmieji, kai civilių valdžia užleidžia vietą kitai civilinei valdžiai. Liūdna, kad abu pagrindiniai varžovai dėl prezidento posto yra buvę kariniai šalies vadovai, o tai kiek suteršė bendrą vaizdą, ką jau kalbėti apie priešrinkiminį smurtą, kainavusį šimtus gyvybių. O bet kokie rinkimų procedūros nesklandumai yra pakankamas pagrindas pralaimėjusiam generolui imtis drumsti vandenį. Olusegunas Obasanjas laimėjo berods du trečdalius balsų, nepaisant nevykusio susidorojimo su korupcija ir šlubuojančio ūkio, kuris šiaip galėtų klestėti, nes Nigerija turtinga naftos. “Christian Science Monitor” nuomone, vis dėlto didžiausią susirūpinimą kelia rinkėjų pasidalijimas į musulmonišką šiaurę ir krikščioniškus pietus.
“New York Times” redakciniame straipsnyje apibendrinami naujausi įvykiai palestiniečių ir Izraelio taikos proceso gaivinimo srityje. Už menkus poslinkius dienraštis kaltina palestiniečių savivaldos pirmininką Jasirą Arafatą. “Arafatui būdinga visus lemiamus sprendimus vilkinti iki paskutinės minutės ir tik tam, kad jie galų gale vis vien būtų neteisingi”, taip “New York Times” komentuoja Arafato nesutikimą patvirtinti paskirtojo premjero Mahmudo Abaso vyriausybės. “Arafatas laiko duris užrėmęs bet kokioms permainoms, kad tik išsaugotų tai, kas liko iš jo valdžios, bet geriausia, ką jis galėtų padaryti, tai pasitraukti iš kelio. Abasas, pasak dienraščio, seniai siekia sudaryti vyriausybę, kuri patenkintų ir senosios palestiniečių politikos šalininkus, ir jaunus reformatorius, ir amerikiečius, ir Izraelį. Vyriausybės patvirtinimas ir vajus su terorizmu yra pagrindinės prielaidos naujam taikos gairių planui paskelbti. Palestiniečiai turi pasirinkti, ko jie nori. Nuolaidžiauti Amerikos ir Izraelio pageidavimams jiems bjauru, bet pripažinti, kad Arafatas šį jausmą išnaudoja savo interesams, verčia akivaizdūs faktai, rašoma “New York Times”.
“Washington Post” skiria straipsnį ūmaus kvėpavimo takų sindromo SARS virusui. Savaitgalį Kinijos vyriausybė pripažino, kad juo užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičius yra dešimteriopai didesnis, nei skelbta iki šiol. “Washington Post” padėtį prilygina Černobylio atominės elektrinės avarijai. “Nors Vakarų mokslininkai tuomet greit užfiksavo radiaciją ir nurodė jos židinį, Maskva tylėjo. Tik po 18 dienų nuo katastrofos ką tik Tarybų Sąjungos vadovu išrinktas Michailas Gorbačiovas prakalbo, apkaltino Vakarų žiniasklaidą sensacijų vaikymusi, bet jau po kelių mėnesių Černobylio atvejis jį įtikino paskelbti “glasnosties” arba viešumos pradžią”, rašo “Washington Post”. Kinijos tylėjimas dėl SARS irgi atneš katastrofiškų padarinių, tikėtina sulaukti mažiausiai pusketvirto tūkstančio SARS užsikrėtusiųjų visame pasaulyje, dešimčių mirčių ir ūkio nuostolių. Gali būti, kad virusas paplis plačiai ir amžiams įsitvirtins, be to, Kinijos slapukavimas apsunkina vaistų paieškas. Dar anksti sakyti, ar SARS atvejis taps naujos epochos Kinijoje pradžia, bet šios šalies totalitariniame šarve yra daugiau įtrūkimų, nei patys kinai ir amerikiečiai yra pasirengę pripažinti, - mano “Washington Post”.
Dienraštis “Wall Street Journal” rašo apie pirmadienį savo namuose Prancūzijoje mirusią amerikiečių džiazo legendą Niną Simon. Gimusi Šiaurės Karolinos valstijoje, Nina Simon išgarsėjo 1959-aisiais daina “I Loves You Porgy”, skirtą miuziklui “Porgy and Bess”. Vėliau ji tapo juodųjų amerikiečių sąjūdžio už pilietines teises balsu dainomis “Prakeiktoji Misisipė” ir “Ką reiškia būti jaunam, talentingam ir juodam”. 1998-aisiais ji pareiškė, kad Amerikoje tebegyvas rasizmas pastūmėjo ją persikelti gyventi užsienin: Jungtines Valstijas ji galutinai paliko 1973-aisiais, gyveno Karibuose, Afrikoje, o galų gale apsistojo Europoje. Ninos Simon karjeros viršūne laikomi 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai. Ji perdirbo ir smarkiai individualizavo plataus muzikos spektro autorių dainas, nuo Bobo Dylano iki “Bee Gees”. Pasak “Wall Street Journal”, nors smarkiai nusilpusi, ji ir paskutiniais savo gyvenimo metais į koncertus sutraukdavo minias gerbėjų. Nina Simon mirė sulaukusi 70-ies.
