“Bušo Varšuvos paktas”, “Net ir didžiajai pasaulio jėgai reikia paramos”, “Sadamas neutralizuotas, tad kodėl reikia pradėti karą su Iraku” - skelbia įtakingiausių Vakarų dienraščių antraštės. Šios dienos užsienio laikraščių apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Persijos įlankos karas Saudo Arabijoje prisimenamas kaip gražiausia Amerikos valanda, - dienraštyje “New York Times” rašo Česas Frymenas. Tuomet Jungtinės Valstijos vadovavo plačiai tarptautinei koalicijai, kuri jėga įgyvendino Jungtinių Tautų organizacijos nutarimą išlaisvinti Kuveitą. Artėjantis karas, kai bus siekiama nukariauti arabų šalį ir ją okupavus pertvarkyti pagal amerikiečių pageidavimus, Saudo Arabijoje vertinamas kaip potenciali katastrofa.
Čia esama gausybės nuomonių, ko iš tikro siekia prezidentas Bušas, puldamas Iraką. Tačiau mažai kas tiki, kad šiuo karu ir šią savaitę Vašingtono Jungtinių Tautų Organizacijai pateiktu rezoliucijos projektu siekiama atkurti pasitikėjimą Saugumo Taryba.
Irako karinės pajėgos dabar sudaro vos trečdalį tų, kurios prieš dvylika metų dalyvavo Persijos įlankos kare. Jos demonstratyviai negali ar nenori pasipriešinti kasdien virš šalies skraidantiems amerikiečių ir britų lėktuvams. Saudo Arabija nėra įsitikinusi, kad Sadamas, toks, koks jis dabar yra, kelia grėsmę. Tačiau karas su Iraku gali paskatinti Bagdadą pulti Izraelį ar rengti išpuolius pačioje Amerikoje. Todėl žmonės Saudo Arabijoje ir klausia, kodėl Vašingtonas nori įstumti Sadamą Huseiną į padėtį, iš kurios nėra jokios išeities?
Britų dienraščio “Independent” redakciniame straipsnyje komentuojamas vakarykštis Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tonio Bleiro pasisakymas karo Irake klausimu. Lieka įtarimų - jeigu Jungtinių Tautų Organizacija nedarys to, ko iš jos tikisi Amerika - t.y. nebus priimta rezoliucija, kurią vakar pasiūlė Britanija ir Amerika - Džordžas V. Bušas gali ignoruoti tarptautinę bendriją. Tiesą sakant, Amerikos prezidentas apie antrąją rezoliuciją visą laiką kalbėjo atvirai - norėtume, kad tokia būtų, nors ji ir nėra būtina. Tonis Bleiras taip pat nepasakė, ar jis ištikimai remtų sąjungininką bet kokiu atveju.
Karas visada yra nesėkmės pripažinimas, - rašo “Indipendent”. Sadamas Huseinas kelia grėsmę regiono taikai ir saugumui, savo šalies piliečiams. Tačiau šiandien klausimą reiktų formuluoti taip - ar dabar, kai šalyje yra tarptautiniai inspektoriai, o Vakarų šalys Persijos įlankoje sutelkė dideles karines pajėgas, Sadamas vis dar yra pavojingas kaimynams? Pasak Prancūzijos prezidento Žako Širako, jeigu Irake būtų didesnės Jungtinių Tautų Organizacijos pajėgos, Sadamas būtų dar silpnesnis.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas svarsto europiečių ir amerikiečių požiūrį į arabus.
Esama vienintelės arabų grupės, kurios laisve europiečiai nuosekliai rūpinasi - tai Izraelio okupuotieji arabai, palestiniečiai. Sadamo Huseino ir kitų tironų priespaudoje gyvenantys arabai prezidentui Žakui Širakui ir jo bendražygiams nerūpi.
Mes tokią padėtį puikiai suprantame, - rašo Frydmenas. Iškyla žydų klausimas. Daugeliui europiečių arabai rūpi tik tuomet, kai jie kovoja su žydais, arba kai arabus skriaudžia žydai. Taigi arabų išlaisvinimo klausimas visų pirma tampa savotiška lazda žydams. Europiečių demonstracijos už laisvą Palestiną, o ne už laisvą Iraką ar kurią kitą arabų šalį kvepia kaip politiškai korektiškas antisemitizmas, - rašo “New York Times” apžvalgininkas.
Tiesą sakant, Prancūzija nesidomi laisvės, lygybės, brolybės skiepijimu Artimuosiuose Rytuose. Paryžiui šiandien visų pirma rūpi pažaboti Amerikos galią. Prancūzija visų pirma siekia tapti prieš Ameriką nusiteikusių šalių vadove.
Tiesą sakant, Jungtinės Valstijos arabų demokratėjimu iki šiol taip pat nelabai domėjosi, - rašo Frydmenas. Amerikai arabų šalys iki šiol buvo lyg viena didžiulė degalinė, rūpintasi, kad joje niekada netrūktų benzino, o kainos nebūtų didelės.
Vakar Baltuosiuose rūmuose vyko dviejų didžiųjų sąjungininkų susitikimas, aprašinėdamas iškilmingą priėmimą ironizuoja dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Morynas Daudas. Didieji sąjungininkai - tai Amerika ir Bulgarija.
Siekdama sutelkti kitas šalis kovai su Sadamu Amerika apvertė visą pasaulį, - rašo apžvalgininkas. Mūsų naujieji geriausieji draugai yra tie, nuo kurių mes anksčiau gynėme savo kitus geriausius draugus. Šaltojo karo metais Amerika gynė senąją Europą nuo blogio imperijos. Dabar mes naudojamės buvusiais tarybinio bloko nariais, kurie mums Saugumo taryboje padeda gintis nuo buvusių meilužių - Prancūzijos ir Vokietijos. NATO buvo sukurta tam, kad gintų nuo komunistų ordų - t.y. ir nuo bulgarų, kurie garsėjo kaip kietasprandžiai - t.y. atlikdavo visus KGB užsakytus nešvarius darbus.
Saugumo taryboje vyksta kova už nereikšmingas jėgas - amerikiečiai pasitelkia Bulgariją tam, kad nugalėtų Prancūziją, kuri remiasi Kamerūnu.
Turkijos vyriausybė vieningai nusprendė leisti Amerikos kariniams daliniams atvykti į šalį, kariai, jei reiktų, dalyvautų Irako kovose, - rašoma dienraščio “Boston Globe” redakciniame straipsnyje. Klausimą dar svarstys Turkijos parlamentas. Šių sprendimų svarbą galima vertinti vien karine prasme, tačiau esama ir kitų problemų, kurias turėtų aptarti Amerikos ir Turkijos pareigūnai. Kilus karui, Bušo vyriausybė turi labai įdėmiai stebėti savo sąjungininkę Turkiją.
Redakciniame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į Ankaros norą kilus karui aklinai uždaryti sieną su Iraku. Nors tokia Turkijos nuostata gali atrodyti nelabai humaniška, tačiau prisiminus 1991 metų Persijos įlankos karą, Ankarą galima pateisinti. Anuomet beveik milijonas kurdų prieglobsčio ieškojo Turkijoje. Tačiau Vašingtonas atmetė Ankaros pageidavimą leisti turkų daliniams į Irako teritoriją įžengti kelis šimtus kilometrų. Amerikiečiai nuogąstauja, kad turkų daliniai gali susidoroti su kurdais, baiminamasi, kad užėmusi naftos gausius Mosulo ir Kirkučio miestus Turkija gali pareikšti pretenzijas į šiuos ruožus.
Jungtinėms Amerikos valstijoms bei jos sąjungininkėms bus pavojingai lengva laimėti karą su Sadamu Huseinu, tačiau taip pat pavojingai lengva pralaimėti pokario taiką, - rašoma dienraštyje “International Herald Tribune”. Paskutiniu metu Amerikos vyriausybės pareigūnai dėsto labai teisingas mintis, - rašo dienraštis. Teigiama, kad Amerikos pokarinė politika Irake turi parodyti paprastiems šios šalies žmonėms ir visam pasauliui, kad Jungtinės Valstijos nori išvaduoti, o ne okupuoti Iraką.
Perduodant šalies valdymą irakiečiams reiktų laikytis labai griežtų principų. Visų pirma reiktų įgalinti irakiečius kurti demokratinę valstybę, kuri remtųsi federacijos principais, įstatymo valdžia, čia turėtų būti laiduojamos visos pilietinės laisvės, lygios moterų ir mažumų teisės. Labai svarbu pradėti Irako debatifikavimą, kuris turėtų kažkuo priminti pokarinį Vokietijos denacifikavimą. Juk Sadamas Huseinas tautinę Bato partiją pavertė fašistinės politikos vykdymo įrankiu ir sukūrė savo asmeninį kultą. Prezidentui Bušui ir jo patarėjams reiktų atsisakyti tuščio retorikos ir parodyti tikrą dėmesį Irako problemoms, - rašoma dienraštyje “International Herald Tribune”.