Antradienio (02.18) Vakarų laikraščių apžvalgoje skaitykite apie tai, jog JAV ir Europos nesutarimus lemia ir tai, kad skirtingose Atlanto pusėse žiniasklaida skelbia labai skirtingas žinias. Apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Didžiausi Bušo vyriausybės vanagai niekada nenorėjo Jungtinių Tautų Organizacijoje kelti Irako klausimo, - rašoma dienraščio “New York Times” redakciniame straipsnyje. Po praėjusio penktadienio, kai Saugumo taryba pasipriešino ankstyvam Bagdado puolimui, lengva įsivaizduoti, kad daugelis tų vanagų kalba “o ką aš sakiau” ir ragina prezidentą Bušą nepaisyti Saugumo tarybos ir rengtis puolimui drauge su Britanija bei nedidele mažesnių valstybių koalicija. Tai būtų didžiulė klaida, - mano straipsnio autoriai.
Pasitraukimas iš Jungtinių Tautų Organizacijos ir nutolimas nuo svarbiausių sąjungininkų Europoje neatitinka ilgalaikių Amerikos interesų. Irako masinio naikinimo ginklai nėra vien Amerikos rūpestis, tai tarptautinė problema. Siekiančiai pergalės prieš Iraką mūšio lauke Amerikai nereikia platesnės tarptautinės paramos, tačiau po karo be Europos ir arabų pasaulio pagalbos bus sunku išsiversti.
Paskutiniu metu daug svarstoma, kodėl Europos ir Amerikos santykiai taip sugedo, - dienraštyje “New York Times” rašo Polas Krūgmenas. Ar dėl to kalti kultūros, istorijos skirtumai? Apžvalgininkas siūlo atkreipti dėmesį į vieną akivaizdų faktą - skirtingose Atlanto pusėse žiniasklaida skelbia labai skirtingas žinias.
Kaip pavyzdys pateikiama Prancūzija, kurią Vašingtonas kaltina dėl pablogėjusių santykių su Europa, Amerikoje net raginama boikotuoti prancūzų gaminius. Tačiau Europoje prancūzai nėra vieniši. Savaitgalio demonstracijos parodė, kad visose didžiosiose Europos šalyse nepasitikima Bušo vyriausybės politika, skeptiškai vertinamas Irako karas. Didžiausios demonstracijos vyko šalyse, kurių vyriausybės labiausiai remia Bušą. Amerikoje taip pat protestuota, nors užmojai ir buvo mažesni.
O ką rodė Amerikos televizija? - klausia Krūgmenas. Protestai Niujorke buvo pavadinti įprastu nepasitenkinimu, apie demonstracijas Europoje pasakota kaip apie reiškinį, kuris patiks Bagdadui.
Europiečiai televizijos ekranuose mato ne tai, ką amerikiečiai. Todėl jie ir klausia, kodėl svarbiausiu Amerikos užsienio politikos taikiniu tapo Irakas, o ne Šiaurės Korėja ar “Al-Qaeda” teroristai. Todėl Europoje ir kalbama, kad Vašingtono interesus diktuoja nafta, kad amerikiečiai ieško priešo, kurį nugalėtų įprastais ginklais.
Žiniasklaidos skirtumus šiapus ir anapus Atlanto galima aiškinti dvejopai, - rašo “New York Times” apžvalgininkas. Gali būti, kad Europos žiniasklaida nusiteikusi prieš Ameriką ir iškraipo žinias. O gal Amerikos žiniasklaida, kuri veikia aplinkoje, kai bet koks nepritarimas Bušo užsienio politikai laikomas nepatriotiškumu, paprasčiausiai nori įtikinti žmones, kad karas su Iraku būtinas.
Ar būta kada tokio karo, prieš kurio pradžią strategai džiaugsmingai pasakotų apie puolimo planus, - britų dienraštyje “Guardian” rašo Entonis Dvorkinas. Net dabar, kai nemaža pasaulio dalis vis dar viliasi, kad Amerikos puolimą Irake dar galima sustabdyti, Pentagono pareigūnai noriai nutekina žinias apie žygio smulkmenas - taip ketinama palaužti priešo ryžtą kovoti. Plano esmė - staigus smūgis ir baimė. Sadamo Huseino puolimas prasidės uraganišku naujausios technikos puolimu, kurio tikslas - sukelti Irako vadovybės paniką.
Jeigu iš Pentagono nuteka teisingos žinios, amerikiečiai neketina taikyti į Irako pėstininkus, kurie nelaikomi priešu. Vašingtono nuomone, svarbiausias priešas yra Bagdado režimas ir jo saugumo aparatas, o ne lauko daliniai. Viliamasi, kad jie masiškai bėgs. Taigi amerikiečiai taikys į priešlėktuvinę gynybą, vadavietes, ypatinguosius apsaugos būrius, ministerijas.
Toks yra naujasis Amerikos karo planas. Jis remiasi didžiuliu techniniu pranašumu, siekiama kovoti su diktatoriumi, kurio neremia liaudis. Tačiau tai labai prieštaringas planas, - mano “Guardian” apžvalgininkas. Ne viena žmogaus teisių gynimo organizacija nuogąstauja, kad amerikiečiai pažeis karo įstatymus, visų pirma jie neketina skirti karinių ir civilinių taikinių.
Dienraščio “International Herald Tribune” redakciniame straipsnyje aptariamas Amerikos biudžetas. Prezidentas Džordžas V. Bušas siūlo didinti ir iš esmės pertvarkyti užsieniui skiriamą paramą, bandoma atgaivinti vieną reikalingiausių ir be reikalo kritikuojamų valstybės programų. Skaičiuojant pagal užsienio paramai skiriamą pajamų nuošimtį, Jungtinės Valstijos užima vieną paskutiniųjų vietų tarp turtingųjų pasaulio šalių. Užsienio parama sudaro mažiau nei vieną nuošimtį Amerikos biudžeto, be to, didžioji dalis tos paramos skiriama kaip karinė ir ūkio pagalba strategiškai svarbiems sąjungininkams, kurie nėra patys vargingiausi - t.y visų pirma Izraeliui, Egiptui, Kolumbijai ir Jordanijai. Amerikos interesų nereiktų painioti su plėtros parama, - rašo “International Herald Tribune”.
Papildomos lėšos užsienio paramai bus pradedamos skirti kitais metais. Pinigai tekės pamažu, lėčiau, negu tikėtasi. Nerimą kelia tai, kad paramą ketinama skirti šalims, kur pajamos vienam gyventojui siekia tris tūkstančius dolerių per metus. Tai reiškia, kad didžioji paramos dalis vėl atiteks tokioms sąjungininkėms kaip Egiptas ar Rusija, o ne Bangladešui ar Maliui, kur Amerikos parama labiausiai reikalinga.
Kol pasaulio dėmesys sutelktas į Iraką ir Šiaurės Korėją, santykiai tarp Pietų Azijos didžiųjų branduolinių priešų vis blogėja, - rašo dienraščio “International Herald Tribune” apžvalgininkas Huseinas Hakanis. Neseniai Indija išprašė laikinąjį Pakistano ambasadorių, apkaltinusį jį pinigais rėmus Kašmyro nepriklausomybės kovotojus. Pakistanas savo ruožtu iš šalies išsiuntė Indijos diplomatus.
Paskutiniu metu Indija ir Jungtinės Valstijos kaltina Pakistaną vėl didinant įtampą Indijos pasienyje, po kelių sąlyginės ramybės mėnesių į Indijos Kašmyro dalį vėl smelkiasi Pakistano kraštutiniųjų remiami kovotojai. Jeigu padėtis nesikeis, didžiulės Indijos ir Pakistano kariuomenės vėl stovės pasienyje pasirengusios kovai. Tik laukiama, kol Himalajuose nutirps sniegas.
Kadangi Delis ir Islamabadas nesitaria, Indijos sprendimas didinti ginkluotę tik skatina Pakistano kraštutiniuosius dar labiau remti Kašmyro nepriklausomybės kovą. Kai kurie Indijos politikai mano, kad su Pakistanu reiktų elgtis taip, kaip Jungtinės Valstijos šaltojo karo metais elgėsi su Tarybų Sąjunga. Kadangi Pakistano ūkis gerokai menkesnis negu Indijos, Islamabadui sunku varžytis su Indija įprastine ginkluote. Tad Indija šitaip tikisi parklupdyti savo didįjį priešą. Pakistanui, ko gero, pavyko pasiekti pusiausvyrą tik vienoje ginklavimosi srityje - abi šalys turi branduolinius ginklus ir balistines raketas. Karinė įtampa kenkia Indijos pasaulėjimui ir Pakistano demokratijos raidai, - rašo “International Herald Tribune”. Rūpinimasis šalies saugumu tik sustiprino Pakistano karininkiją, dabar ji nebepavaldi civiliams. Kylantis indų šovinizmas dabar nukreiptas prieš kitas tikybas, visų pirma musulmonus.
Didėjanti islamo įtaka Pakistane ir induizmo Indijoje šį ruožą daro vis pavojingesnį. Pasaulis turėtų įdėmiau sekti įvykius šiame regione, - tikina “International Herald Tribune” apžvalgininkas Hakanis.
Tai tiek šios dienos Vakarų spaudos apžvalgos.
