Vakarų laikraščių komentaruose šiandien sunku rasti vieną išskirtinę temą. Rašoma visais opiausiais politikos klausimais - apie Turkijos sprendimą pasiųsti savo karius į Iraką, Amerikos gynybos politiką, aptariami Nobelio taikos premijos kandidatai. Trečiadienio (10.08) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Geriau vėliau negu niekada, dienraštyje “New York Times” komentuodamas Turkijos sprendimą pasiųsti karius į Iraką rašo Viljamas Safairas. Turkai ne taip kaip Rusija ir Pakistanas, kurie tik vadinasi mūsų sąjungininkais, ir ne taip, kaip Prancūzija ir Vokietija, kurios yra atviros diplomatinės varžovės, nereikalauja, kad prieš siunčiant karius Jungtinių Tautų Organizacija patvirtintų naują rezoliuciją. Toks Ankaros sprendimas, be abejonės, paveiks svyruojančias šalis, turės įtakos ir pačios rezoliucijos priėmimui.
Safairas pabrėžia, kad bene sudėtingiausia problema turkų dalinių kelyje į Iraką yra kurdai. Iš oro ginami sąjungininkų aviacijos, kuri bazavosi Turkijoje, per dešimtmetį taikūs Irako kurdai sėkmingai kūrė demokratiją. Dabar jiems nerimą kelia turkų dalinių įprotis po išpuolių prieš Kurdistano darbininkų partiją užsilikti kurdų žemėse. Tiesa, amerikiečiai pažadėjo turkams padėti kovoti su kurdų teroristais.
Tačiau kiekvieno klausimo sprendimas kelia ir naujas problemas, primena “New York Times” apžvalgininkas. Dabar dauguma amerikiečių paskirtų irakiečių administratorių nebenori šalyje matyti jokios kitos valstybės karių. Dar neturėdami savų parengtų policininkų Irako politikai jau supranta, kad lengviausia į vietos rinkėjus kreiptis garsiai atsiribojant nuo okupantų, kurie atnešė laisvę ir dabar bando atkurti tvarką.
Britų dienraščio “Guardian” redakcijos straipsnyje teigiama, kad Donaldo Ramsfeldo žvaigždė blėsta. Vos prieš metus Amerikos gynybos ministras buvo įtakinga politinė jėga. Sustiprintas sėkmingo žygio Afganistane prieš Talibaną, rengiantis Irako karui Ramsfeldas Vašingtono politiniuose žaidimuose dažnai apšokdavo užsienio reikalų ministrą Koliną Pauelą ir buvo vienas svarbiausių Amerikos politikos vairuotojų. Jo šiurkštokos manieros ir ryškus apsirengimas Ramsfeldą pavertė žiniasklaidos žvaigžde, jis tapo savotišku Bušo pradėtosios kovos su terorizmu simboliu.
Tačiau per metus labai daug kas pasikeitė. Šią savaitę paskelbtas prezidento Bušo sprendimas perimti iš Pentagono Irako ir Afganistano reikalų tvarkymą prilygsta nepasitikėjimo Ramsfeldui pareiškimui, mano britų laikraštis. Nors Vašingtone tokios nuomonės ir neigiamos. Tačiau kaip kitaip paaiškinti įgaliojimų perdalijimą, kai stiprinamos Bušo patikėtinės Kondolyzos Rais vadovaujamos Saugumo tarybos galios.
Ir nepaisant visų šių administracinių persitvarkymų, amerikiečių kariai ir toliau žūva, karo finansinė našta ir toliau didėja, primena “Guardian”.
Kolorade surengtame susitikime kolegoms NATO gynybos ministrams Donaldas Ramsfeldas pateikė netikėtumą, rašo britų verslo laikraštis “Financial Times”. Pasiūlyta surengti karinius mokymus, kurie parodytų, kaip NATO greitojo reagavimo pajėgos 2006 metais būtų pasirengusios vykdyti joms keliamus uždavinius. Nežinia, kokius uždavinius ypatingosioms NATO pajėgoms norėtų kelti amerikiečiai, tačiau Europos šalių gynybos ministrai į gynybos problemas linkę žvelgti gerokai siauriau, atsižvelgdami į Europos Sąjungą, rašo britų laikraštis ir primena, kad visada būta kažkokio prieštaravimo tarp NATO ir ES siekių turėti savo ginkluotąsias pajėgas. Tokie europiečių siekiai kėlė šiokią tokią įtampą tarp amerikiečių ir jų ištikimiausių sąjungininkų Europoje britų. Tačiau paskutiniu metu Londonas pradeda rasti bendrą kalbą su vokiečiais ir prancūzais. Britai yra pasirengę dalyvauti bendrų europiečių žygių planavime, o prancūzai ir vokiečiai atsisako užmojų dubliuoti NATO karinės vadovybės veiklą.
Penktadienį Osle posėdžiaujantis Nobelio komitetas paskelbs šių metų taikos premijos laureatą, dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Maikas Gonzalesas. Mažai tikėtina, kad šių metų apdovanojimas galėtų atitekti Kubos kitaminčiui Osvaldui Pajai. Jis visą gyvenimą paskyrė kovai už žmogaus teises Fidelio Kastro valdomoje Kuboje. Už šią veiklą Pają pristatytas premijai, tačiau vargu ar ją gaus. Juk Kastro gali būti ir tikras šėtonas, tačiau tai kairiosios pakraipos šėtonas, kuris vis baksnoja Jungtinėms Valstijoms.
Neapdovanojus Pajos šiais metais bus prarasta galimybė paremti kubiečių siekius vaduotis. Nobelio premija vienuolikai milijonų Kubos gyventojų suteiktų viltų, kad pasaulis remia jų siekius. Be to, Paja labiau nei kas kitas nusipelnė Nobelio taikos premijos - jis jau du kartus įteikė tūkstančius parašų, reikalaujančių surengti referendumą. Daug kam tai gali atrodyti nereikšmingas žingsnis, tačiau nedera pamiršti, kad jau 40 metų Kastro ir jo parankiniai tildo menkiausią laisvės žodį.
Kiti šių metų kandidatai taip pat verti premijos, rašoma “Wall Street Journal”. Įdomu, kad dauguma jų vardą įgijo kovodami su komunizmu. Nors vargu ar verta tuo stebėtis - antrąją XX amžiaus pusę komunizmas buvo beveik visų totalitarinių valstybių pamatas ir tie, kurie su tuo totalitarizmu kovojo, dabar sulaukė pripažinimo.
Ar Jungtinės Valstijos į Kiniją žvelgs kaip į naują Japoniją, ar kaip į naują Tarybų Sąjungą, ar mėgins derinti šiuodu požiūrius, dienraštyje “Financial Times” klausia Martynas Volfas. O kaip pati Kinija, ar ji Amerikoje įžvelgs rėmėją, ar priešininkę? Nuo atsakymų į šiuos klausimus gali priklausyti pasaulio likimas.
XIX šimtmečio pabaigos ir XX amžiaus pradžios nesugebėjimas spręsti kylančių Vokietijos, Japonijos ir Jungtinių Valstijų problemų išprovokavo du pasaulinius karus ir ūkio suirutę. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos su didžiąja komunistų jėga - Tarybų Sąjunga, staiga iškilo naujas amerikiečių sąjungininkas Japonija. Konfliktas su TSRS buvo gerokai pavojingesnis, tačiau kai kuriems amerikiečiams ūkio nesutarimai su japonais kėlė nemažiau nerimo.
Kinija labai tinka visuomenės priešo numeris vienas vaidmeniui, rašo “Financial Times”. Juk tai diktatūra ir dar esą komunistinė. Tai gyventojų skaičiumi didžiausia pasaulio šalis, jos ginkluotosios pajėgos vis didėja, o ūkis sparčiai auga. Prognozuojama, kad 2041 metais Kinijos bendrasis vidaus produktas gali aplenkti Jungtinių Valstijų gamybą. Jau dabar Kinija beveik lenkia Japoniją.
Su visomis grėsmėmis galima susidoroti, mano Martynas Volfas. Tačiau reikia nepamiršti kelių dalykų. Ekonomikoje gyvuoja teigiamos sumos principas - praturtėti galima drauge, žinoma, jeigu nėra riboti gamtiniai ištekliai. Dažnai šis dėsnis pamirštamas. O politikoje taškai skaičiuojami kitaip - juk gali būti tik viena įtakingiausia pasaulio valstybė. Tačiau tai nereiškia, kad būtina konfliktuoti. Konfliktas visada yra blogiau negu bendradarbiavimas.
