Šiandien Vakarų spaudos apžvalgininkų akiratyje - Azerbaidžano prezidento rinkimai, NATO greitojo reagavimo pajėgos, Irako atkūrimo modelis, JAV dominavimo tarptautinėje bendruomenėje ir visuotinio klimato atšilimo problemos. Trečiadienio (10.15) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Amerikos dienraščio “Wall Street Journal” apžvalgininkas Tomas Golcas komentarą apie Azerbaidžano prezidento rinkimus pradeda savo mėgstamu anekdotu - Heidaras Alijevas klausia savo anūkės - kuo norėtum būti užaugusi. Mergaitė sako - kaip ir tu, seneli, Azerbaidžano prezidentu. Alijevas tik palinguoja galva - o kam mums reikia dviejų prezidentų?
Beveik 40 metų Heidaras Alijevas, užimdamas įvairias pareigas, vyravo Azerbaidžano politinėje scenoje. KGB generolas, komunistų partijos vadovas, apsišaukėlis komunizmo auka ir pagaliau vadinamosios kontroliuojamos demokratijos prezidentas - maždaug toks buvo Alijevo politinis kelias.
Dabartinį Alijevo gydymąsi ligoninėje reiktų vadinti spėjamu, mano amerikiečių apžvalgininkas. Viešumoje prezidento nematyti nuo liepos mėnesio, paskui tik buvo parodyti filmuoti kadrai, kaip prezidentas gabenamas į specialų lėktuvą ir skraidinamas į ligoninę Turkijoje. Azerbaidžane kalbama, kad šiuo metu Amerikoje, Klyvlende, esą gydomas Alijevas gali būti ir nebegyvas, o į Turkiją buvo gabenamas jo antrininkas.
Vakarų diplomatai ir verslininkai neslepia savo pageidavimų, kad Azerbaidžane valdžios pasikeitimas vyktų tvarkingai ir prezidentavimą iš tėvo perimtų jo 41 metų sūnus. Dauguma eilinių gyventojų, regis, taip pat mano, kad dabartinę tvarką reiktų išsaugoti - naujovių bijomasi.
Iš esmės šiandien vykstančius Azerbaidžano prezidento rinkimus reiktų vertinti kaip paskutinį Heidaro Alijevo - didžiojo manipuliatoriaus - žygį, mano “Wall Street Journal” apžvalgininkas.
Amerikai ir jos NATO sąjungininkams šiandien reikšminga diena, teigia dienraščio “Washington Times” apžvalgininkas Harlanas Ulmanas. Nuo šiandien pradeda veikti Santarvės greitojo reagavimo pajėgos - sausumos, jūrų, oro bei ypatingosios paskirties daliniai turi būti nuolatinėje kovos parengtyje, maždaug 6 tūkstančiai karių per penkias dienas turi būti pasirengę vykti į krizės zoną.
Netekusi savo svarbiausio priešo NATO pradėjo ilgą savo tapatybės paieškų kelią. Penkis dešimtmečius Santarvė rengėsi dideliam karui Europoje - reikėjo būti pasirengus tarybinės kariuomenės puolimui. NATO buvo statiška, jos pajėgos daugiausiai sutelktos Tarybų Sąjungos ir jos sąjungininkių pasienyje. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Iš TSRS pusės grėsmė nebekyla, tikimybė, kad Santarvei gali tekti kariauti Europoje, - nulinė. Pasaulis pasikeitė. Dešimtojo dešimtmečio Jugoslavijos karai buvo pirmasis iššūkis Santarvei, kurio viršūne tapo 1999-ųjų Kosovo karas, kai pirmą kartą NATO pajėgos vieningai dalyvavo karo žygyje.
Amerikiečių apžvalgininkas cituoja NATO pajėgų Europoje vadą generolą Džeimsą Džoną, kurio nuomone, greitojo reagavimo pajėgos yra Santarvės ateitis.
Niekas nesitikėjo, kad Irako atkūrimas gali būti lengvas, tačiau praėjus keliems tokio atkūrimo mėnesiams akivaizdu, kad uždavinys yra gerokai sudėtingesnis, negu buvo galima tikėtis, dienraštyje “Washington Times” rašo Fariborzas Mochtaris. Kone visos politinės jėgos primygtinai siūlo savo Irako valdymo perdavimo patiems irakiečiams būdus bei tvarkaraščius, o seniai žinomas ir patikrintas pertvarkos modelis naiviai pamirštamas.
Reikia prisiminti nepriklausomybę gavusių buvusių kolonijų patirtį. Jos rėmėsi valstiečių šauktinių pajėgomis, kurios sugebėjo sėkmingai pasipriešinti gerai pasirengusiems, disciplinuotiems ir gerai ginkluotiems europiečių daliniams. Prisiminkime buvusias kolonijas, kurios sėkmingai sukūrė visiems sluoksniams atstovaujančią valdžią, sukūrė konstituciją, parašė Teisių aktą. Prisiminkime iš žemės ūkio gyvenančias kolonijas, kurios sugebėjo kurti pramonę, plėsti prekybą. Ar tokia patirtis nepraverstų ir Irakui?
Jeigu jums atrodo, kad toks modelis tiktų Irakui, amerikiečiams tai turėtų būti puikiai pažįstama. Juk būtent taip kūrėsi Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtų neprotinga tokia savo patirtimi nepasidalyti su irakiečiais.
O šiandien visi planuotojai ir komentatoriai ragina, kad Irake būtų sukurta veiksminga centrinė vadovybė, parašyta konstitucija, kuriama respublika, kurioje būtų stropiai ginamos mažumų teisės. Visiškai pamirštama, kad Amerikos kūrimas prasidėjo ne nuo stiprios centro valdžios, Jungtinių Valstijų kelias buvo visiškai priešingas. Kaimų ir miestelių savivalda tapo tomis plytomis, iš kurių statytos valstijos. O jau valstijos kūrė federaciją.
Dauguma irakiečių yra artimai susiję su gentimis, čia gilios vietinės tradicijos. Tuo ir reiktų naudotis, mano amerikiečių apžvalgininkas.
Britų verslo laikraštyje “Financial Times” ekonomistas Džefris Saksas mėgina apibendrinti tarptautinei bendruomenei kylančias esmines problemas. Svarbiausias yra vadovavimo klausimas, mano apžvalgininkas. Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena mažiau nei 5 nuošimčiai pasaulio žmonių, o terorizmas sudaro tik nedidelę visų žmonijos problemų dalį, pasaulis leidžia Jungtinėms Valstijoms diktuoti darbų tvarką. Pastaruosius dvejus metus Amerika karą su terorizmu pavertė svarbiausiu klausimu, o daugelis kitų pasaulinių problemų toliau skaudžiai pūliuoja.
Prezidento Bušo vyriausybė lyg apsėsta į visas problemas žvelgia pro terorizmo prizmę ir mano esanti atleista nuo kovos su skurdu, nesidomi aplinkosauga, ligų plitimu. Likimo ironija, bet nesprendžiant šių klausimų terorizmo problema tik gilės. Ir visai nesvarbu, kiek karių bus sutelkta kovai. Vien karinėmis jėgomis terorizmo problemos neišspręsi.
Pasaulio bendruomenė neturi leisti Amerikai diktuoti savo valią, britų dienraštyje “Financial Times” rašo ekonomistas Saksas.
Britų laikraštyje “Guardian” gvildenamos visuotinio klimato atšilimo problemos, į jas bandoma pažvelgti savitu kampu - per pabėgėlius.
Artimiausiais metais dramatiškai gausės pabėgėlių iš gamtos nuniokotų pasaulio ruožų, rašo Endrius Simsas. Jo nuomone, visuotinis klimato atšilimas paskatins didesnes pabėgėlių bangas negu karai ar politinės suirutės. O klimato pokyčius esą skatina vis didėjanti atmosferos tarša.
Nors vadinamųjų aplinkos pabėgėlių teisės oficialiai dar nėra pripažįstamos, tačiau tokių žmonių jau yra nemažai. Tai pabėgėliai iš teritorijų, kuriuos apėmė sausros, nusiaubė potvyniai. Tokių aplinkos pabėgėlių yra apie 25 milijonus, t.y. daugiau negu politinių pabėgėlių, kurių sunkiausiais metais būdavo iki 22 milijonų. Manoma, kad iki 2050 metų aplinkos pabėgėlių gali pagausėti iki 150 milijonų.
Kas dėl visų šių nelaimių kaltas ir kas daugiausiai kenčia - dabar tai jau gerai suprantama, tikina britų apžvalgininkas. Ir aktyviai šių žinių nedera neigti. Dabar Jungtinės Amerikos Valstijos planuoja iki 2010 metų ketvirtadaliu padidinti vadinamųjų šiltnamio dujų išmetimą. Tai daugiau nei taršos - tai taikymosi prie visuotinio klimato atšilimo klausimas. Laikas pripažinti aplinkos pabėgėlių teises ir pradėti spręsti problemą, ragina “Guardian” apžvalgininkas.
