Šioje Vakarų laikraščių apžvalgoje - padėtis Irake tarptautiniame kontekste, Ukrainos geopolitiniai siekiai, Prancūzijos ir Vokietijos ekonomikos bėdos. Pirmadienio (10.13) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” žurnalistas Laimantas Jonušys.
Vokietijos laikraštyje “Welt” rašoma, kad Islamo konferencijos organizacija, vienijanti 56-as musulmoniškas valstybes, gali pripažinti laikinąją Irako valdančiąją tarybą, bet to maža, - teigia straipsnio autorius Dytrichas Alegzanderis. Pasako jo, islamo šalims reikia į Iraką “siųsti karius ir baigti ideologinius ginčus, ar tokiu būdu bus padedama amerikiečiams okupuoti brolišką šalį. Tai būtų daug puikesnis pavyzdys ir galbūt vienintelis pavyzdys, rodantis išeitį iš mirtinos aklavietės, kurioje dabar atsidūrė Irakas”, - rašoma dienraštyje “Welt”.
Tačiau jokios išeities iš aklavietės nesuteiks Japonijos karinė pagalba. Taip teigiama britų laikraštyje “Financial Times,” kurio redakcijos straipsnis pradedamas tokiais žodžiais: “Sunku įsivaizduoti mažiau įtikinamą būdą įvesti tvarką Irake negu nusiųsti palaikyti taikos keletą šimtų neentuziastingų Japonijos karių. Tad logiška paklausti, kodėl vyriausybė, vadovaujama Džuničiro Koizumio, ką tik paskelbusio, kad lapkričio 9-ąją vyks rinkimai, taip pasiryžusi atlikti šią misiją”, - teigiama straipsnyje ir toliau aiškinama, kad “Japonija, nors ir turinti mažai tiesioginių interesų Irake, turi daug netiesioginių, bet įtikinamų priežasčių padėti Artimuosiuose Rytuose savo sąjungininkei Amerikai”. Irako atstatymui Japonija per keletą metų galbūt pasiūlys penkis milijardus dolerių. “Vašingtonas pakliuvo į bėdą Irake ir jam reikia draugų pagalbos. Draugai pasiruošę padėti, bet jie pareikalaus už tai tam tikros kainos”, - tokia išvada baigiamas laikraščio “Financial Times” straipsnis.
Dienraštyje “Wall Street Journal” griežtai kritikuojamas Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas, supeikęs Jungtinių Valstijų rezoliucijos Irako klausimu projektą, ko tokį postą užimantis žmogus esą neturėtų daryti. “Ananas aiškiai parodė, kad jam dabar labiau rūpi nugalėti prezidentą Bušą, negu kada nors rūpėjo nuversti Sadamą Huseiną. Ponas Ananas žino, kad pono Bušo antiteroristinės prevencijos politika kelia rimtą iššūkį Anano vadinamajam “vieninteliam teisėtumui”, kurį turi jo vadovaujamas despotų rinkinys - tiesą sakant, net ir paties neatsakingo Generalinio sekretoriaus teisėtumui”, - teigiama laikraščio “Wall Street Journal” redakcijos straipsnyje, kur toliau sakoma, kad Irako Valdančiosios tarybos valdžią iš tikrųjų reikėtų pagal galimybes kuo greičiau išplėsti, “bet niekas neturėtų manyti, kad tiesiog perdavus galias iš JAV Valdančiajai tarybai, Irake liautųsi teroro išpuoliai - teroristai nori grįžti prie Sadamo turėtos valdžios”, - teigiama straipsnyje.
Laikraštyje “Daily Telegraph” rašoma, kad, nepaisant sunkios padėties, Iraką okupavusios koalicijos vadovybė pastaruoju metu parodė ir laimėjimų: gatvėse pasirodė nauja valiuta, elektros gamyba galų gale pasiekė prieškarinį lygį, vykdoma apie 8000 atstatymo projektų. Apie terorizmo išpuolius straipsnyje kalbama taip: “Sąjungininkų pajėgos Irake susiduria ne su tautiniu pasipriešinimu. Nelabąją teroristų sąjungą sudaro kietakakčiai sadamistai ir užsienio “džihadistai”, suplūdę į Iraką iš viso islamiškojo pasaulio”, - rašo “Daily Telegraph” - laikraštis, remiantis karinį įsikišimą Irake.
Kitas Britanijos dienraštis “Independent”, smerkiantis Britanijos ir JAV politiką Irako atžvilgiu, aiškina kitaip. “Nors JAV ir Britanija išpuolius bando priskirti baatistų likučiams ir užsienio įsibrovėliams, ko gero, galima paaiškinti paprasčiau: išpuolius vykdo irakiečiai, skatinami nacionalizmo, religijos ir keršto mišinio. Savižudybių taktika nusižiūrėta nuo palestiniečių, kuriems jaučiamas solidarumas po Irako invazijos ne susilpnėjo, o sustiprėjo”, - teigiama straipsnyje ir toliau pabrėžiama, kad pasaulinis terorizmas tebėra neįveiktas. “Tie, kurie prieš metus pakišo bombą Balyje, pademonstravo pasiaukojimo iššūkį. Už jų stovinti organizacija - “Džema Islamyja” - per pastaruosius areštus, regis, neteko keleto vadovų, bet mes dar negalime būti tikri, kad Vakarų žvalgybos agentūros žino, kokia jos galia Indonezijoje, Malaizijoje, Filipinuose ir kitur”, - rašoma laikraštyje “Independent”.
Apie sprogdinimo Balyje metines, kur žuvo nemažai australų, daug buvo rašoma Australijos spaudoje. Šiandien laikraštyje “Age” politologas Desas Mūras kritikuoja opozicinės Leiboristų partijos požiūrį, kad Australija turi nesileisti į karines avantiūras užsienyje ir tik rūpintis saugumu namuose. Pasak straipsnio autoriaus, būtų labai netoliaregiška pasikliauti gynyba savo paplūdimiuose. “Australija turi aiškų priešą - islamiškąjį terorizmą, remiamą arba kaip nors toleruojamą kai kurių valstybių. Siekdami sumažinti šią teroristinę grėsmę, mes jau nusiuntėme savo karius į dvi labai tolimas vietas, esančias visai ne mūsų regione. Mes negalime grįsti savo gynybos politikos prielaida, kad ateityje to nebereikės daryti”, - rašo australų apžvalgininkas.
Laikraštyje “Wall Street Journal” rašoma apie Ukrainos geopolitinę padėtį ir jos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. “Prieš dvi savaites Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas pasirašė ketinimų memorandumą dėl Vieningos ekonominės erdvės - oficialiai tai lyg ir muitų sąjunga, bet taip pat priemonė, rodanti aiškų Rusijos interesą suburti šias šalis glaudesniems santykiams su Maskva”, - rašo straipsnio autorius Robertas Makfarleinas, buvęs prezidento Reigano valstybės saugumo patarėjas. Vis dėlto, pasak jo, Ukraina pastaruoju metu ištiesia ranką Vakarams, ypač Amerikai. “Prieš karą Irake Ukraina nusiuntė į Kuveitą 500 karinių ekspertų, mokančių sunaikinti cheminius ginklus, kad jie būtų po ranka, jeigu reikės pagalbos. Per karą Ukraina padėjo nutiesti oro tiltą į regioną ir atvėrė savo oro erdvę JAV bei koalicijos kariniam transportui. Galiausiai prieš keturis mėnesius, kai labai nedaug Amerikos sąjungininkų rodė norą, Ukraina žengė labai sunkų žingsnį ir nusiuntė kariuomenės brigadą, kad pavaduotų JAV jūrų pėstininkus priešakinėse gretose Irake”, - rašoma straipsnyje ir toliau priduriama, kad po metų dabartinis Ukrainos prezidentas, baigęs dvi kadencijas, po rinkimų paliks savo postą, o tai būsiąs puikus pavyzdys įtvirtinant Ukrainoje demokratijos normas.
Laikraštyje “Welt” rašoma, kad vis daugiau įtakingų balsų Prancūzijoje reiškia nepasitenkinimą šalies politika. Cituojama prancūzų sociologo ir ekonomisto Nikolia Bavereso knyga, kurioje rašoma, kad Prancūzija taip ir neišbrido iš aštuntojo dešimtmečio ūkio krizės. Tuo metu jos bendrasis vidaus produktas buvo 25 procentais didesnis negu Britanijos. Dabar jis 9 procentais mažesnis. Toliau Vokietijos laikraščio apžvalgininkas Jorgas Utmanas pripažįsta, kad kai kurie pasikartojantys apibūdinimai taikytini ne tik Prancūzijai, bet ir Vokietijai, būtent didelis nedarbas, mažas ūkio augimas, nelankstumas, reformų vengimas.
Britanijos laikraštyje “Guardian” rašoma apie dar vieną Prancūzijai ir Vokietijai būdingą problemą: jos abi jau kurį laiką pažeidžia euro zonos taisyklę, neleidžiančią viršyti 3 procentų biudžeto deficito. Straipsnyje pripažįstama, kad pavyzdys yra labai blogas - valstybės atvirai nesilaiko taisyklių, kurias pačios priėmė. Bet čia teigiama, kad bloga ir pati taisyklė: esą sąstingio metais reikėtų leisti turėti didesnį biudžeto deficitą, nes, paleidus į rinką daugiau pinigų, galima paskatinti ūkio atsigavimą, juolab kad Europos Sąjungos konkurentės pasaulio rinkoje - Japonija ir JAV - joms negaliojančią 3 procentų deficito ribą viršija mažiausiai dvigubai.
