Minint Pasaulio lietuvių vienybės dieną, pravartu plačiau pažvelgti į lietuvių tarpusavio ryšius pasaulyje.
Liepos mėnesio pradžioje Demokratinės politikos institutas LR Seimo Užsienio reikalų komitete pristatė parengtą studiją “Airijos, Izraelio ir Lenkijos santykių su išeivija ir emigracijos politikos modelių analizė”. Reikia pasidžiaugti tuo, jog studija puikiai išpildė visus joje keltus uždavinius: parinktos reprezentatyvios šalys, išsamiai atskleista tema, pateiktos naudingos rekomendacijos Lietuvos santykių su išeivija ir emigracijos politikos strategijai. Tuo pačiu, palikta daug erdvės pamąstymams Lietuvai, kuri vis dar stoviniuoja neapsispręsdama, kiek ambicijų, idėjų ir lėšų į tai verta investuoti.
Emigracija yra visuomet jautrus klausimas valstybei. Šios temos aktualumą vienbalsiai pripažįsta ir studijos analizės objektų trio: emigracijos ir išeivijos klausimai artimiausiu metu nerizikuoja išnykti iš jų valstybės politikos darbotvarkių. Keletas iliustratyvių faktų:
Pasaulyje, įvairiais vertinimais, gyvena 70-80 mln. “airių kilmės” žmonių.
Iš viso priskaičiuojama apie 17-20 mln. lenkų kilmės žmonių, gyvenančių ne Lenkijoje.
Įvairiais vertinimais, pasaulyje žydų yra nuo 12,8 iki 18,2 mln., kai tuo tarpu 2005 m. Izraelyje gyveno 5,235 mln. žydų.
Ši iškalbinga statistika rodo, jog trijų diasporos tautų patirties pavyzdžius studijos autoriai parinko neatsitiktinai – galima atrasti nemažai paralelių su Lietuva svarstant tiek politinius, socialinius, ekonominius, tiek psichologinius bei demografinius aspektus. Analizė suteikia galimybę ne tik susipažinti su kitų šalių santykių su išeivija palaikymo ir emigracijos politikos formavimo ir įgyvendinimo patirtimi, bet ir skatina kritiškai pažvelgti į mūsų šalyje vykstančius procesus. Turime puikią progą laiku mokytis iš kitų klaidų ir pasiekimų.
Išeivija – tai ne tik išvykimai ir praradimai: auganti emigracija priverčia keisti oficialų požiūrį į išeiviją. Kiekvienos iš valstybių ir diasporos santykių raida kiek padrąsina – einame jau seniai pramintu taku. Visgi neramu, kad dar per dažnai stoviniuojame šalikelėse: visuomenė vis dar jaučia prieš gerą dešimtmetį Airijoje taikliai kai kurių autorių apibrėžtą “sudėtingą pasipiktinimo, pavydo ir neigimo mišinį” su tam tikra jaučiamos “išdavystės” priemaiša”. Tai, jog mūsų šalyje vis dar gajūs seni mitai išduoda ir faktas, jog dažnas emigraciją laiko nacionalinio nuosmukio ženklu, savotiška išdavyste ir pan. Kitaip tariant, vis dar išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai užsitęsę “didieji debatai” jau reikalauja aiškaus apsisprendimo veikti.
Šalys įrodė sėkmingai išnaudojusios išeivijos potencialą: stiprus išeivijos organizacijų tinklas, įtakingos politinio lobizmo struktūros išeivijoje, nuolatinės finansinės įplaukos iš užsienio, “naujosios partnerystės” idėjos įgyvendinimas bei tinkamas teisinis reglamentavimas. Tai tik keletas potencialiai sėkmingos emigracijos politikos ir santykių su išeiviais plėtojimo rodiklių, liudijančių apie tai, jog teigiamos ekonominė bei socialinės permainos sukuria naują situaciją, kuri emigraciją paverčia “konstruktyvaus dalyvavimo” proceso dalimi ir suteikia jai pozityvumo. Įkvepiantis šiuo atžvilgiu Airijos pavyzdys, rodantis, jog “emigracijos” šalies transformavimas į “imigracijos” šalį – ne mitas, o didelių pastangų ir reikiamų investicijų rezultatas.
Naudingi studijos pamąstymai ir pateikiami faktai neleis sumeluoti – vėluojame. Todėl būtina nedelsiant padaryti reikiamas išvadas ir imtis aktyvios, o ne pasyvios, konkrečios, o ne abstrakčios emigracijos politikos, kurios šiandien pasigenda ne tik ją apibrėžti vis dar bandantys politikai, bet ir iki šiol nesėkmingai ar nepakankamai iniciatyvą prisidėti prie jos formavimo rodantys mūsų išeiviai. Šiandien dar neturime visapusiškos migracijos politikos, koordinuotai veikiančios institucinės sistemos, kuri veiktų išvien su išeivijos bendruomenėmis. Nuolat cituojame Konstitucinio teismo sprendimą dėl dvigubos pilietybės uždraudimo, tačiau iki šiol nesame sau atsakę, ar jau turime savąjį šiuolaikinį “lietuviškumo” apibrėžimą. Šie ir daugelis kitų aplinkybių, verčia suabejoti, ar pakankamai gerai suvokiame ir vertiname emigracijos klausimų svarbą ateičiai.
Vertinant lietuvybės puoselėjimo, lietuvių telkimo ir nacionalinio tapatumo išlaikymo klausimus, akivaizdu, kad nepriimtini bet kokie biurokratiniai užmojai apriboti Lietuvos pilietybės galimybes ištisoms išeivių kartoms. Tai nedovanotina klaida. Kviečiu Vyriausybę nepasiduoti šiems pavojams, atsisakyti minties tai spręsti “biurokratiškai tvarkingai”.
Globalaus pasaulio akivaizdoje, esant milžiniškiems, tarpusavyje konkuruojantiems informacijos srautams privalome deramai elgtis ir mes. Palydovinės Lietuvos televizijos transliacijų nebuvimas (tai leidžia sau netgi keletą kartų menkiau ekonomiškai išsivysčiusi Armėnija!) yra nepataisoma žala lietuvybei ir apskritai kultūrinių ryšių su Lietuva palaikymui, jos kultūros “eksportui”. Neabejotinai lietuvių bendruomenių kūrybinis dalyvavimas ruošiant tokias programas yra privalomas.
Kaip rodo studijoje analizuotų valstybių patirtis, nepaisant emigracijos mažėjimo mastų, ji ir toliau išlieka daugelio šalių gyvenimo realija. Taigi į tai būtina žvelgti iš tolimesnės perspektyvos, formuojant sąlygas tikrajai dabarties pasaulio lietuvių vienybei išlaikyti.
