Penktadienį, reaguodama į parlamentinės Liberalų demokratų frakcijos iniciatyvą sukurti Seimo laikinąją komisiją užsienio reikalų ministro Antano Valionio galimoms sąsajoms su užsienio valstybių slaptosiomis tarnybomis tirti, Užsienio reikalų ministerija išplatino A. Valionio pareiškimą.
Užsienio reikalų ministro, Seimo nario A. Valionio pareiškimas
Kategoriškai neigiu Liberalų demokratų frakcijos pareiškime paskleistą melą apie kažkokias mano sąsajas su užsienio valstybių slaptosiomis tarnybomis ir buvusio užsienio reikalų ministro A. Saudargo "sekimą" Lenkijoje 1990 m. pabaigoje - 1991 m. pradžioje. Toks klausimo formulavimas yra akivaizdi provokacija.
Liberalų demokratų bandymas remtis per LNK televiziją transliuota laida "Paskutinė instancija" leidžia manyti, kad tos pačios suinteresuotos grupės inicijuoja ir tokias laidas, ir atitinkamus politinius pareiškimus. Manau, kad tai kerštas ne vien man. Tai kerštas Lietuvos valstybės interesus gynusioms ir ginančioms valstybės institucijoms.
Todėl liberalams demokratams ir nepriimtinos išsamų tyrimą atlikusios laikinosios Seimo komisijos išvados, todėl toliau stengiamasi žūtbūt rasti bet kokius kanalus ir metodus šmeižikiškoms insinuacijoms skleisti.
Nors tokios veiklos užsakovams nereikalingi jokie faktai, nes mano pateiktų faktų neprireikė ir minėtos laidos rengėjams, tačiau norėčiau, kad visuomenė nebūtų klaidinama.
Todėl net ir tiems, kurie žino, bet meluoja, jaučiu pareigą priminti, ką veikiau studijų metais Lenkijoje.
1989-1994 metais studijuodamas Lenkijoje, rašiau disertaciją. 1994 metais Varšuvos universiteto Žurnalistikos ir politikos mokslų fakultete apgyniau politologijos ir socialinių mokslų daktaro disertaciją "Lietuvos politinės santvarkos transformacijos 1988-1993 metais".
Studijuodamas Lenkijoje, taip pat bendradarbiavau su Lietuvos radiju ir Lenkijos radijo lietuviškų laidų redakcija, spauda.
Tuo metu, kai Lietuvos ir Lenkijos pasienį dar kontroliavo Sovietų Sąjunga, nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo svarbu palaikyti tiesioginį, SSRS nekontroliuojamą Lietuvos vadovybės, Užsienio reikalų ministerijų dialogą, siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir kuo didesnės tarptautinės bendruomenės paramos.
Apie tai, kuo "neformaliosios diplomatijos" laikotarpiu galėčiau prisidėti užmezgant Lietuvos ir Lenkijos santykius, siekiant Lietuvos Respublikos pripažinimo, dar 1990 metų vasarą, prieš išvykdamas į Lenkiją, tariausi su Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Tuo tikslu buvo parengta Lietuvos interesų atstovavimo Lenkijoje ir bendros veiklos strategija. Faktiškai ji buvo realizuota 1991 metais, kilus tiesioginei grėsmei Lietuvos nepriklausomybei.
Siekiant šių tikslų, glaudžių ryšių su "Solidarumo" veikėjais dėka, padėjau surengti mitingus Gdanske, Vroclave ir kitose Lenkijos vietose Lietuvos nepriklausomybei remti. Ypač daug talkino tuometinio Lenkijos premjero T. Mazowieckio patarėjas, Rytų studijų centro direktorius Marekas Karpas, Jacekas Kuronis ir daugelis kitų "Solidarumo" žmonių. Su jų parama padėjau Lietuvos užsienio reikalų ministerijai organizuoti tuometinių Lietuvos ministrės pirmininkės K. Prunskienės, vicepremjero R. Ozolo vizitus į Lenkiją.
Buvo rengiamasi ir veiklai Lenkijoje, jei Lietuvą ištiktų krizė. Ruošiamės leidinių spausdinimui, radijo laidų transliavimui panaudojant "Solidarumo" bazę ir patirtį, jei Lietuvoje tai būtų nebeįmanoma. Suvokėme, kad itin svarbu užtikrinti, kad Lenkiją pasiektų tiksli informacija iš Lietuvos, kad ji būtų fiksuojama ir išsaugota.
Tragiškomis 1991-ųjų Sausio dienomis Varšuvos priemiestyje esančiame viešbutyje "Zajazd Napoleonski" veikė Lietuvos informacijos biuras su Lenkijos vyriausybės įrengtomis ir apmokamomis ryšio priemonėmis (telefonu, prie jo prijungiamu magnetofonu, faksu, kopijavimo aparatais).
Lenkijos ir Lietuvos vadovybė, Sąjūdžio aktyvistai kalbėjosi faktiškai be perstojo veikiančia telefono linija, keitėsi informacija apie situaciją Lietuvoje, reakciją į juos Lenkijoje ir pasaulyje. Vilniaus - Varšuvos pokalbiai, kuriuose buvo aptariami svarbūs Lietuvos valstybės reikalai, pranešimai apie įvykius buvo fiksuojami daugybėje magnetofono įrašų.
Tokių dokumentinių įrašų autentiškumas būtų itin svarbus, keliant Lietuvos nepriklausomybės bylą tarptautinėje bendruomenėje, jei SSRS būtų jėga perėmusi valdžią Lietuvoje.
Dabar įtarinėti, kad tuometinė Lenkijos Vyriausybė ir "Solidarumas", aprūpinęs Lietuvos informacijos biurą technine įranga, turėjo Lietuvai priešiškų tikslų, - žema ir negarbinga. Norint įrašinėti, tai buvo galima padaryti ir slaptai.
Tapęs LR ambasadoriumi Lenkijoje, šiuos įrašus saugojau mūsų ambasados patalpose. Juos, kaip istorinę relikviją, perdaviau pirmajam Lietuvos užsienio reikalų ministrui A. Saudargui.
Klausimą, kam ir kodėl po penkiolikos nepriklausomybės metų prireikė šią istoriją panaudoti savo nešvariems tikslams, palieku spręsti patiems.
