Laukiant kokių nors tarptautinės padėties permainų po JAV kongreso rinkimų, vertėtų pasvarstyti, ar Lietuvoje buvo suvokta, kas vyko iki šiol.
Komentatoriams nesunku aptarti Kongreso rinkimus. Tereikia perrašyti ir šiek tiek patikslinti, kas jau buvo prognozuota.
Spėjimai pasitvirtino – sutriuškinta Demokratų partija, kuriai priklauso ir prezidentas Barackas Obama. Tačiau ne taip baisiai, kad sulauktume radikalių permainų.
Respublikonai iškovojo daugumą Atstovų Rūmuose, bet Senatas išliko demokratų rankose. Respublikonai neturi tiek balsų, kad galėtų atmesti prezidento veto – vadinasi, jie negalės prastumti savų projektų.
Demokratams Senate irgi nepakaks balsų, kad nutrauktų užsitęsusius debatus. Taigi respublikonai senatoriai galės į valias svarstyti įstatymus, kurių priėmimą ketina sužlugdyti. Žaidžiant šachmatais tai vadinama patu.
Kada Kongresas sukausto Amerikos prezidento rankas vidaus politikoje, valstybės vadovas imasi tvarkyti užsienio reikalus. Žinoma, rinkimai šioje srityje gali šį bei tą sujaukti, pavyzdžiui, gali įstrigti JAV ir Rusijos sutartis dėl branduolinių ginklų ribojimo. Jeigu, žinoma, jos nespės ratifikuoti dabartinis Kongresas, kuris dar šiek tiek padirbės.
Vienas Izraelio apžvalgininkas, paklaustas, kaip rinkimai į JAV Kongresą paveiks žydų valstybės tarptautinę padėtį, atsakė: „Niekaip“. Iš tiesų, kas galėtų keistis, jeigu po dviejų prezidentavimo metų B. Obamos politika atrodo kaip naujai „paredaguotas“ George W. Busho kursas? Tiesa, jų kalbos manieros labai skiriasi.
Dėdės Obamos trobelė
Dėdė Semas (Skaito laikraštį: „Obama reikalauja daugiau lėšų karams Irake, Afganistane ir Pakistane“): Malonu matyti, kad tu tempi baltojo žmogaus naštą, vaikine.
Dėdė Obama: O, pone Semai, žinok, man tai tik į naudą.
---
Lietuvos užsienio politikos vairininkai, matyt, irgi jaučiasi ramūs. Amerika dar stipri ir vykdo įsipareigojimus. Apie tokį draugą galima drąsiai rėžti, kad nesi jo įkaitas, kaip tai padarė mūsų šalies prezidentė.
Vis dėlto vertėtų paklausti, ar Lietuvoje gerai suvokiama įvykių raida Europoje, kuriai Amerika, matyt, pritaria – gal net tyliai diriguoja. Mat nerimas kai kurių lietuvių galvose gali kilti ne dėl Amerikos politikos permainų, kurių nenusimato, o dėl netikėto praregėjimo supratus, kas vyksta.
Atrodo, kad Europos reikalus JAV prezidentas patikėjo sąjungininkams, kurių ypatinga nuomonė kai kuriais klausimais Amerikos per daug negąsdina. Į naujai pateptą Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašį spraudžiasi ar yra spraudžiama Varšuva, kurią sunku įsivaizduoti vykdant visiškai nepriklausomą nuo Vašingtono politiką.
Iki šiol vokiečiai garsiausiai viliojo Rusiją į NATO, jie ir ramino sąjungininkus, kuriems tai kėlė nerimą. Dabar estafetę perėmė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis: „NATO blokas turi būti atviras ir pasiruošęs naujiems pavojams. Prieš dvejus metus mane kritikavo dėl to, kad įsivaizdavau Rusijos galimybę įstoti į NATO. O šiandien svarbūs žmonės prezidento Dmitrijaus Medvedevo aplinkoje tą klausimą svarsto kaip variantą.“ Pripažinkime, reikia turėti šiokios tokios drąsos, kad galėtumei pranešti žinąs, kas neviešai svarstoma kaimyninės valstybės viršūnėse.
Ar Lietuva nusišalins nuo proceso, kuris prasidėjo tikrai ne vakar ir ne užvakar? Ką gali žinoti, žiūrėk, nuvažiuos Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė į Maskvą ir grįš iš ten tapusi karšta Rusijos narystės NATO šalininke.
Lietuva, dabar jau šiek tiek aprimusi Gruzijos ir Ukrainos tarptautinė advokatė, susiras naują rūpesčio objektą. Mūsų diplomatai užsimins ukrainiečiams ir gruzinams, kad į priekį reikėtų praleisti rusus. Galima jiems netgi rusų patarlę priminti: „Nelįsk į pragarą pirma tėvelio“.
Ir kas galėtų paneigti, kad Rusijos narystė NATO padidins Lietuvos saugumą? Beliks paprašyti Rusijos, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių gynimo planų.
---
Susijęs tekstas: Ar Lietuvos kedofilai importuos Arbatėlę iš Amerikos?
