Hašimos aukso amžius sugrįžo Japonijai bandant įveikti pokario laikotarpį, o Nagasakiui – sprogusios bombos padarinius. Ironiškai kalbant, salos klestėjimo laikai grįžo, nes prasidėjo kitas karas su Korėja 1950 – 1953 metais, taigi anglies paklausa vėl išaugo.
1959 metais Hašima tapo labiausiai apgyvendinta planetos gyvenviete, kurioje gyveno apie 83500 žmonių kvadratiniame kilometre, susispaudusių toje salos dalyje, kurioje nebuvo anglies šachtų, o tai reiškia, likusiuose 720 kvadratiniuose metruose.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Pastatuose buvo įrengti ne tik butai, bet ir restoranai, kavinės, žaidimų namai, klubai, mokykla su sporto sale ir sodu, viešbutis, ligoninė, mažiausiai 25 parduotuvės, kirpykla, budistų šventykla, kino teatras, policijos komisariatas, pašto biuras, viešos pirtys ir netgi pasilinksminimo namai.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Kai darbininkas atvykdavo į salą, daugeliu atvejų lydimas šeimos, vaikų ir žmonos, išlipdavo ant kranto, kur buvo įėjimas, vedantis į ilgą ir tamsų tunelį, o iš jo, į miestą.
Atsikraustęs darbininkas kurį laiką gyvendavo viešbutyje, kol rasdavo laisvą gyvenamąją vietą. Ieškant buto tekdavo susidurti su stipria klasine hierarchija. Nevedęs arba pasamdytas pagal žemesnių pareigų kontraktą darbininkas gyveno vieno kambario bute su virtuve ir bendra vonia. Jeigu tai būdavo Mitsubishi kompanijos darbininkas, atvykęs su visa šeima, jam skirdavo dviejų kambarių butą, su virtuve ir nuosava vonia.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Oficialūs darbuotojai, tokia kaip mokytojai ar gydytojai, gaudavo geresnius, prabangesnius butus. Anglies kasyklų direktorius, vienintelis turėjo nuosavą namą, pastatytą aukščiausiame salos taške.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Kai gyventojų skaičius nesuvaldomai išaugo, Hašimoje nebeliko nė vienos žalios zonos...visur tik betonas ir aplinkui plytintis vanduo. 1963 metai buvo miesto klestėjimo laikotarpis,visi pirko viską iš eilės ir į savo namus vežė vis daugiau ir daugiau prietaisų – šaldytuvų, televizorių, dujų viryklių ir t.t. Naujakuriai ėmė auginti augalus, kadangi žemės visiškai nebeliko, taip įsitraukdami į kabančių, Babilono stiliaus sodų madą.
Paskutinės dienos Hašimoje
Gyventojų entuziazmas ir optimizmas ilgai netruko, todėl kad 60-jų metų pabaigoje, anglį ėmė keisti nafta, taigi dauguma anglies kasyklų buvo uždarinėjamos visoje Japonijoje. Mitsubishi kompanija, Hašimos darbuotojus nuolat kėlė į kitas zonas, o 1974 metų sausio 15 dieną buvo paskelbta šachtos uždarymo šventė.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
To pasekoje visi gyventojai iš Hašimos išsikraustė per keturis mėnesius, o viską valdžiusi kompanija net negalvojo ką daryti su likusiomis mokyklomis, parduotuvėmis ir kitais pastatais. Dauguma žmonių su savimi vežėsi tik būtiniausius daiktus, palikdami namų ūkio prietaisus, baldus, todėl, kad matyt nė vienas tiksliai nežinojo, kur kraustytis. 1974 metais, balandžio 20 lietingą dieną, liūdnai žiūrėdamas į likusius pastatus, išvyko paskutinis čia gyvenęs žmogus.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Po to, kai Hašima tapo apleistu miestu, prasidėjo nesibaigianti diskusija, klausianti, kodėl toks modernus miestas staiga liko tuščias, palikęs tiek puikios būklės pastatų ir infrastruktūrų, miestas, kuriame savo gyvenimą susikūrė šitiek žmonių, o ir galiausiai anglies kasyklos, kur buvo įdėta tiek daug darbo ir pastangų, šachtose žuvę žmonės, kur buvo iškasta 16,5 milijonų tonų anglies.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Ši diskusija kritikavo per didelę šalies priklausomybę nuo eksporto, perdėto žemės išteklių eikvojimo, laukinę urbanizaciją, kuri viską įmūrijo į betoną, neapsiskaičiavimą, nes niekas net nemanė, kad anglies kasyklos vieną dieną galėtų būti uždarytos ir galiausiai pačią japonų vyriausybę, kuri panaudojo miesto nuotraukas reklamose, kuriose reikalavo taupyti energiją.
Daug žmonių aplankiusių Hašimą, grįžta su ašaromis akyse, nes tai, ką pamatė, verčia juos ieškoti prasmės, kurios čia nėra. Ant vienos iš Hašimą juosiančių sienų kažkas užrašė: „Gyvenimas į šią salą niekada nebegrįš“.
Užmiršta Hašimos sala (jose.gs nuotr.)
Šiandiena Hašima yra tapusi miestu vaiduokliu, kuris yra savotiškas, griūvantis 70-jų metų muziejus. Pastatai yra ganėtinai apgriuvę, gatvės yra pilnos nuo fasadų nukritusių betono dalių, stiklo, balkonų, vamzdžių ir t.t. Beveik visi butai yra išlikę labai autentiški, tokie, kokius juos paliko gyventojai – baldai, indai kriauklėse, lentynos pilnos rakandų...
Iki 2007 metų Japonijos valdžia buvo uždraudusi patekti į miestą ir akylai jį saugojo, dabar Hašimą galima aplankyti net su turistiniu gidu, kaip ir einant į bet kurią kitą ekskursiją.
Pirmą dalį skaitykite čia.
