„Vakaro žinios“ aiškinosi, kaip Lietuvos valstybei visų gyventojų vardu pavyko prasiskolinti net 17 mlrd. litų. Pasirodo, ant visuomenės sprando perkeliamos verslo skolos.
Pusantro milijardo litų paskolų su valstybės garantija valstybė susigrąžinti nebeįstengia, o pusė milijardo litų verslo skolų jau oficialiai nurašyta. Tai reiškia, kad vagių, vadinamų bankrutavusiais ar nesėkmingais verslininkais, niekas net neieškos. O apie bausmes kaltininkams kalbėti būtų tuščias laiko gaišimas.
Dovanų karalius
Skolinimo su valstybės garantija politika ypač populiari buvo praėjusį dešimtmetį. Lietuva mielai skolindavo arba garantuodavo skolas verslininkams, o šie dar mieliau bankrutuodavo.
Klasikiniu pavyzdžiu tapo praėjusį dešimtmetį skandalingai gyvavęs „Tauro“ bankas. Jame 1995 m. atsidūrė pirmoji Europos fondų parama Lietuvos valstybei - 17 mln. ekiu (100 mln. litų). Pinigai nusėdo „patikimose“ rankose, bankas nusibaigė.
Tik neaišku, kas šią ir kitas skolas grąžins. Pasirodo, paprasčiausia išeitis - jas nurašyti.
Lengviausiai skolas nurašinėjo socdemo Gedimino Kirkilo Vyriausybė. Vien pernai skolų nurašyta už 142 mln. litų. 2006-aisiais tas pats ministrų kabinetas nurašė skolų už 132 mln. litų. Bene didžiausios skolos pastaruoju metu nurašytos bendrovėms „Lietuvos tara“ ir Šiaulių aerouostas - atitinkamai už 97,99 ir 104,6 mln. litų.
Beje, „Tauro“ banko skola irgi buvo parengta nurašyti, tačiau neseniai kadenciją baigusi Vyriausybė nespėjo jos „nubraukti“.
Dosnuolių galerija
Šiuo metu nesugrąžintų valstybei skolų likutis siekia 1,46 mlrd. litų. O kas tie dosnuoliai, daugiausia išdavę garantijų?
Gedimino Vagnoriaus, Aleksandro Abišalos, Adolfo Šleževičiaus vyriausybės (1992-1996 m.). Beje, būtent A.Šleževičiaus laikais ir „Tauro“ bankas papenėtas.
Nepaisė įspėjimų
Užpernai paskutinįkart skolos auditą atlikusi Valstybės kontrolė suskaičiavo, kad apie 400 mln. litų per artimiausius kelerius metus dar tikrai reikės nurašyti.
Ta pati Valstybės kontrolė jau 1997-aisiais įspėjo, kad lengva ranka švaistomos paskolos artimoje ateityje gali būti paskelbtos beviltiškomis.
Auditoriai atkreipė dėmesį į tai, kad valstybė skolindavo pinigus net ir žinodama, kad skolos niekada neatgaus, skolindavo net bankrutuojantiems verslo subjektams. Pavyzdžiui, 1997-aisiais iš 55 tikrintų įmonių, kurioms valstybė ištiesė pagalbos ranką, daugiau nei pusės jų veikla buvo nuostolinga, o 5 buvo prie bankroto ribos.
Praėjusią savaitę dabartinis premjeras Andrius Kubilius pažadėjo iš šalies ir europinių bankų ekonomikai gaivinti parūpinti 4-5 mlrd. litų. Dalis lėšų vėl bus skiriama su valstybės garantija. Ar ant A.Kubilius neužlips ant to paties grėblio kaip kiti premjerai, parodys ateitis.
Valstybė neturėtų prisiimti svetimų skolų
Profesorius Povilas Gylys nepateisina buvusių vyriausybių, žarsčiusių skolas bei garantijas verslui, ir to nepataria dabartinei valdžiai.
„Dabartinio premjero susirūpinimas verslo skatinimu yra pagirtinas. Tačiau geriau kalbėti ne apie paskolas su valstybės garantija, o, pavyzdžiui, apie kredito kanalų atkimšimą. Gaila, kad tik pastarosiomis savaitėmis apie tai pradėta aktyviau kalbėti, nors problema yra labai sena. Kita vertus, tai - centrinio banko prerogatyva. Lietuvos bankas turėjo susėsti ir aptarti, kaip išjudinti ledus. Deja, kol perkūnas netrenkia, tai žmonės ir nesižegnoja“, - palygino P.Gylys.
Anot pašnekovo, jei jau valstybė nori prisidėti prie to, kad bankai lengviau skolintų verslui, reikia ne suteikti garantijas, o padėti padengti dalį palūkanų.
„Su valstybės garantijomis yra labai rizikinga. Jei suteiks garantiją, tai pati valstybė skolą ir privalės grąžinti. Kaip rodo praktika, paskui iš skolininkų ne visada išsireikalaujama. Tenka apgailestauti, kad vadinamieji ekspertai, taip pat politinis elitas labai prastai nusimano apie makroekonomiką. Kalbu ne tik apie dabartinę valdžią. Nematau išmanančiųjų nė vienoje politinėje jėgoje“, - sakė P.Gylys.
