Ramunė DAMBRAUSKAITĖ Šeštadienį Žaliūkių malūnininko sodyboje tradicinė Užgavėnių šventė išties buvo smagi. Nors saulė spindulių pagailėjo vis dar laukdama žiemos išvarymo, orai linksmybėms lauke buvo kaip tik. Susirinkusieji į tradicinę žiemos šventę turėjo kur padūkti – jų laukė varžytuvės, dainos, šokiai, pokštai kartu su persirengėliais, Lašininio ir Kanapinio kova, linksmiausios blyninės rinkimai, žiemos pramogos bei tradicinis Morės deginimas ant laužo. Šventės metu buvo galima įsigyti ir tautodailės dirbinių.
Keptuvėse – blynai, katile – laimė
Kas norėjo, galėjo paragauti sotaus šiupinio su kiaulės uodega ir gaidžio pasturgaliu, įsigyti „barankų“, dešrų, sūrių, o gerokai praalkę įvairiausių formų blynų dykai prisivalgyti iki soties.
Kai kas atsivežė iš anksto iškeptų – kad kol švieži kepa, svečiai galėtų iš karto vaišintis. Šie skanumynai buvo patiekiami su visokiausiais pagardais – ir su uogiene, ir su „smetona“, ir spirgais ir t. t. Kai kas ragautojus viliojo lašinių ir raugintų agurkų užkanda, kurios tuoj pat nebeliko ant stalo.
Šiemet į linksmiausios blyninės rinkimus užsiregistravo 9 komandos iš miesto ugdymo ir kultūros įstaigų. „Komandų nėra labai daug, bet kepėjai tik džiaugiasi – jiems yra daugiau erdvės linksmai nuotaikai skleisti, ne tik blynus kepti. Šiemet blyninės išdėstytos kitaip, anksčiau būdavo eilutė, o dabar aplinkui malūną, tad visiems patogu“, – sakė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.
Komandos stengėsi ne tik blynus skaniai iškepti, bet ir gražiai pristatyti. Vienos komandos kvietė eiliuotais šūkiais ir spalvingomis dekoracijomis, kitos ragautojus viliojo muzika ir šokiais. „Esame dėkingi mokykloms, kurios dalyvauja šiame konkurse ir taip pagyvina šitą šventę. O linksmiausia blyninė kaip ir kiekvienais metais, laimi muziejaus įsteigtą prizą. Nugalėtojai kepėjai su savo draugais ir pažįstamais galės dalyvauti duonos kepimo edukaciniame užsiėmime visiškai nemokamai“, – šypsojosi S. Milvidienė.
Kone viduryje sodybos stūksojo laimės katilas greta etnografiškos dėžutės su užrašu „Daugiau mesi – daugiau gausi“. Pasirodo, taip buvo galima pasisemti laimės – pinigą įmetus į dėžutę, reikėjo prie katilo ranką priglausti ir kuo ilgiau laikyti – juk laimės ne visuomet būna per daug. O Užgavėnių šventės vedėjai drąsiausius ragino net katilo apačią pabučiuoti.
Nuo pat šventės pradžios tradicines Užgavėnių dainas, šokius bei muziką skleidė Šiaulių miesto ir rajono folkloro kolektyvai. Į sceną įžengus Šiaulių kultūros centro folkloro ansambliui „Sidabrinė gija“ (vadovė Vita Taučienė), netrukus įkurtas Užgavėnių laužas.
Linksmi vestuvininkai ir rinkiminės kampanijos
Šiemet Užgavėnės sodyboje švęstos šv. Valentino dieną, todėl dviguba šventė paminėta šėlstant drauge su pagrindine persirengėlių kompanija – vestuvininkais, į kuriuos persikūnijo Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ folkloro ansamblis „Salduvė“ (vadovai Violeta Daknienė ir Darius Daknys).
„Nuo seno tai buvo pati tradiciškiausia persirengėlių grupė: kai baigdavosi vestuvių laikotarpis, per visą gavėnią iki Velykų tuoktis nebuvo galima. Tai buvo paskutinė proga pasiausti, kad ir netikrose vestuvėse, proga ir visiems pasikeisti per Užgavėnes, pabūti tuo, kuo nesi kiekvieną dieną. Dažniausiai jaunikį vaidina moteris, o nuotaką – vyras. Tuomet matyti akivaizdūs kontrastai: jaunikis žemas ir storas, jaunoji – didesnė už jaunikį ir kartais jį ant rankų net panešioja“, – aiškino S. Milvidienė. Tiesa, minioje su dainomis ir šokiais siautė dar vieni vestuvininkai – Šiaulių profesinio rengimo centro vienadienė Užgavėnių kapelija „Morės išlydėtuvės“. Pasak kompanijos vedlės raganos, žiema jau pati pabėgo, tad kapelijai teko užtikrinti demonų ir viso blogio išvarymą. Scenoje vyko ir persirengėlių varžytuvės: keli visiems gerai žinomi, bet sunkiai atpažįstami kandidatai pristatė savo rinkimines kampanijas, o žiūrovai nusprendė, kas pasirodė geriausiai.
„Laikantis senųjų tradicijų, kokios bebūtų aktualijos, tais metais jos yra suvaidinamos, pašiepiamos, pajuokiamos, o šiais metais didžiausias įvykis yra rinkimai“,– sakė S. Milvidienė.
Jau pirmieji į sceną įžengę kandidatai kėlė juoką ne tik savo išvaizda, bet ir šnekomis. Pirmasis savo kandidatūrą pristatė nebylus Ožys, pažadus dėstydamas šokinėjimu ir galvos lingavimu – šiuos į žmonių kalbą teko versti šventės vedėjui.
Antrasis pasirodė Ūbagų konfederacijos pirmininkas ir prisižadėjo, kad laimėjęs postą, kiekvieną dieną kiekvienam ubagui duos po vieną didelį spirgą, po paveiksliuką su dešra, o Šiaulių mieste visos utelės bus išdresuotos taip, kad kąstų tik dieną. Dar neįtikimesnių pažadų žiūrovai prisiklausė iš daugelio kitų kandidatų. Žiemos negandas išvejant ir linkint gero metų derliaus, su „laidotuvių“ procesija ir giesmėmis palydėta ir ant kaitraus laužo sudeginta gražiausia visų laikų Morė. Pasak S. Milvidienės, gražesnės ir didesnės Morės šitoje sodyboje dar nebuvo. „Nuo 2012 m. Morė po pusmetrį vis didėjo ir dabar ji tokio didumo, kiek mūsų kopėčios siekia“, – patikino Etnografijos skyriaus vedėja.
