Filme „Aš esu: Celine Dion“ matome sumažėjusią ikoną, užsisklendusią Las Vegaso spindesio apsuptyje, kankinamą agonijos, palaikomą didelių vaistų dozių, ir verkiančią prieš kamerą.
Sustingusio žmogaus sindromas (SPS), reta autoimuninė liga, paralyžiavo jos balsą ir atėmė gebėjimą dainuoti, rašo people.com.
Ji aiškino, kad krūtinės raumenys spaudžia jos plaučius, trukdydami įprastai kvėpuoti ir užkirsdami galimybes dainuoti.
„Nenoriu, kad gerbėjai tai girdėtų“, – pro ašaras kalbėjo ji, išdainuodama kelis taktus. Ji nenori, kad ją matytų, bet jaučia, kad privalo tokia pasirodyti viešai.
„Melai per daug mane slegia“, – sako ji ir atskleidžia, kaip beveik du dešimtmečius slapta kovojo su reta liga, nuolat sugalvodama pasiteisinimus dėl atšauktų pasirodymų – sinusų infekcija, klausos problemos – arba nukreipdama mikrofoną į publiką, kai negalėdavo ištarti žodžių. Jau tada ji turėjo vartoti dešimtis tablečių per dieną.
„Galėjau mirti“, – prisipažįsta ji.
Po to, kai atsisakė 2021 m. planuotos rezidencijos „Sin City“, ji mano, kad privalo pasiaiškinti savo gerbėjams. Visgi ji tikina žadanti grįžti į sceną: „Jei negalėsiu bėgti, eisiu pėsčiomis. Jei negalėsiu eiti, šliaužiosiu... Aš nesustosiu“.
Visgi sunku žinoti, ar jos valios jėgos, beribės drąsos pakaks. Ir kas gi būtų Celine Dion be savo balso?
Filme galime pamatyti jos gyvenimą ir karjerą, sudėtus į dėžes spintoje: tūkstančius porų batų, kostiumų, suknelių ir senų jos žaislų. Tai dalykai, kurie niekada nebebus naudojami.
Tarp lašelinių ir plazmos infuzijų ji stengiasi išlaikyti normalų gyvenimą savo sūnums – du jauniausieji, vos trylikamečiai, greičiausiai nelabai prisimena savo tėvą.
Renė mirė 2016 m., ir akivaizdu, kad Celine niekada neatsigavo. Kiek kančių gali pakelti viena moteris?
Po dvejų metų dainavimo pertraukos ji priverčia save išgyventi skausmingą įrašų sesiją, apsinuoginusi taip, kaip gali tik tikra žvaigždė.
Jos terapeutas pirmiausia pastebi nykstantį kojos spazmą. „Atsipalaiduokite“, – sako jis, kai jos kulkšnis pasisuko 90 laipsnių kampu.
Tačiau jos rankos įsitempė ir netrukus ji gulėjo sustingusi ant priekinės dalies, nugara nenatūraliai išlinko ir ji negalėjo ištiesti kaklo.
Tada prasidėjo priepuolis. Medicinos personalas skubėjo, bet smalsios kameros liko toliau.
Dešimt ilgų minučių kankinamų konvulsijų ir vaikiško verksmo, ašaros išvagojo jos veidą.
Tačiau prisipažindama, kad jai gėda, kad prarado kontrolę, Celine perėmė kontrolę į savo rankas - ir pateikė patį nuoširdžiausią pasakojimą apie savo gyvenimą, palikimą, šį žiaurų gyvenimo skyrių.
