Naujausios visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos žiniasklaida pasitiki šiek tiek daugiau nei pusė – 51,4 proc. – šalies gyventojų. Laikai, kai žiniasklaida dėl aukščiausių reitingų rungėsi su Bažnyčia, jau praėjo.
Tačiau visuomenė, vertindama visuomenės informavimo priemonių veiklą, vis dar nesutaria. Apklausų duomenimis, daugiau kaip trečdalis – 38,5 proc. – šalies gyventojų mano, kad žiniasklaida per pastaruosius metus tapo bulvariškesnė ir vaikosi tik skandalų.
Tokiai nuomonei nepritaria 26,3 proc. respondentų – jie linkę manyti, kad žiniasklaida tapo patikimesnė ir objektyvesnė.
Lietuvos žiniasklaida apie save neseniai pranešė musulmonų pasauliui. Keli leidiniai pasekė kai kurių Vakarų Europos valstybių žiniasklaidos pavyzdžiu: perspausdino aistras pasaulyje pakursčiusias pranašo Mahometo karikatūras.
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Andrius Vaišnys įsitikinęs, kad dėl to nereikia smerkti žiniasklaidos. Jo manymu, pirmiausia derėtų atsigręžti į pačią visuomenę ir jos poreikius.
– Lietuva – tarp valstybių, kurių žiniasklaida perspausdino pranašo Mahometo karikatūras, sukėlusias pasaulyje neramumų. Ką parodė tokia šių leidinių vadovų pozicija?
– Dėl šio įvykio nesiūlyčiau smerkti konkretaus leidėjo ar redaktoriaus. Priešingai, reikėtų atkreipti dėmesį į auditorijos interesus ir jos atsakomybę.
Jeigu skleisdami tokią informaciją ir interpretuodami ją kaip spaudos laisvę manome, kad turime teisę viešai pasišaipyti, vadinasi, reikia padaryti atitinkamas išvadas.
Tačiau atskirti redaktorių nuo auditorijos, kuriai rengiama informacija, būtų neetiška, net neteisinga.
Jeigu tam tikra mūsų šalies visuomenės dalis turi interesų iš jos lygmenį, išsilavinimą atitinkančios visuomenės informavimo priemonės gauti konkrečią žinią (nesvarbu, Kaip pateiktą) – vadinasi, ji pati yra atitinkamų pažiūrų.
Galima sakyti, kad nedera šaipytis iš kitų tautų religinių įsitikinimų ir jų simbolių, tačiau mūsų visuomenėje yra tokių grupių, kurios šaiposi iš savo simbolių.
Dalis mūsų auditorijos priėmė spaudą, kurioje buvo publikuojamos mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II nepatrauklios nuotraukos; kai kuriose televizijos laidose iš ligoto popiežiaus buvo šaipomasi.
Jeigu etikos normos kai kuriems žmonėms yra nepriimtinos ar interpretuojamos skirtingai, vadinasi, pačioje visuomenėje nėra susitarimo dėl jų paisymo.
– Įsiplieskus panašiems konfliktams žiniasklaida dažniausiai skelbia ginanti viešąjį visuomenės interesą, žodžio laisvę. Ar kartkartėmis šis vaizdas netampa iškreiptas?
– Jei auditorija dėl paskelbtos informacijos nerengia protestų, tai visuomenės daliai skelbiama informacija tinka.
Iš dalies pritarčiau tiems užsienio valstybių vadovams, kurie pabrėžė, kad spaudos laisvė yra vertybė, bet atsiprašė kitataučių, manančių, jog šiuo atveju valstybė ar visa tauta įžeidė kitą tautą.
Juk ne visada tam tikras žmogus gali reprezentuoti tautą ar valstybę. O čia kalbama apie žiniasklaidą.
– Visuomenės apklausos rodo, kad daugiau kaip pusė šalies gyventojų pasitiki žiniasklaida. Tačiau auditorija susiskaldžiusi – vieni žiniasklaidą vadina bulvarine, kitų akyse ji tampa patikimesnė. Kokia kryptimi iš tikrųjų žengiama?
– Dar prieš keletą metų prognozavau, kad pasitikėjimas žiniasklaida vis labiau smuks. Tai susiję ir su informacinių technologijų pažanga, ir su ekonomine šalies raida. Kyla klausimas: kokiame kontekste vertiname pasitikėjimą žiniasklaida?
Jeigu svarstome pasitikėjimo kokia nors visuomenės institucija klausimą, turime nurodyti aiškius kriterijus, kodėl reiškiame pasitikėjimą ar nepasitikėjimą.
Jeigu ant tų pačių svarstyklių dedame Bažnyčią, Vyriausybę, žiniasklaidą, kuri pabrėžia esanti nepriklausoma, kitas valstybės institucijas, turėtume paklausti, kuo respondentai grindžia tą savo pasitikėjimą. Kokie yra motyvai?
Tarkime, ką reiškia pasitikėti Bažnyčia ir žiniasklaida? Šių institucijų veikla iš esmės skiriasi: Bažnyčia neskleidžia aktualijų, nesiūlo pokyčių, neragina daryti politinių sprendimų – tai atlieka žiniasklaida.
Pasitikėjimas tokia žiniasklaida, kokią dabar turime, turėtų ir toliau smukti. Kuo žmonėms prieinamesnės visapusiškos žinios, kuo asmuo labiau išsilavinęs, tuo kritiškiau vertinama informacija.
Žodis „bulvarėti“ mūsų žiniasklaidai apibūdinti nėra visiškai tikslus. Sakyčiau, mūsų šalies žiniasklaida paprastėja, kai kurie atvejais – prastėja.
Taip vyksta dėl to, kad visuomenėje vienodėja etinės sampratos, didėja informacijos srautas. Su tuo didžiuliu informacijos srautu nesusidorojama.
Todėl tam tikra visuomenės dalis nori kuo paprastesnės informacijos, kuri padalytų herojus į gerus ir blogus. Geriau, jei blogų herojų yra daugiau – tada galima pateisinti ir savo nuodėmes.
– Į mūsų šalies Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą žiniasklaidos priemonės neretai žiūri pro pirštus. Ko reikia, kad padėtis pasikeistų?
– Tik visuomenė gali iš kiekvienos institucijos pareikalauti paisyti etikos normų. Jokiais priverstiniais nurodymais neįmanoma paveikti žiniasklaidos.
Kita vertus, negalime reikalauti, kad kiekviena žiniasklaidos priemonė paisytų etikos normų. Visuomenės informavimo priemonės leidėjas gali pasakyti: „Mes turime savo etikos kodeksą“. Tokia tvarka taikoma ir kai kuriose mūsų šalies žiniasklaidos leidinių grupėse.
– Europos Sąjungos teisingumo ir saugumo komisaras neseniai prabilo apie galimybę priimti Žiniasklaidos elgesio kodeksą. Ar jis duotų realios naudos, turint omenyje tai, kad kodeksas – tik rekomendacinio pobūdžio?
– Bažnyčia irgi skelbia tam tikras nuostatas. Tačiau atsiranda tokių, kurie neklauso net pačios Bažnyčios balso. O rekomendaciniai kreipimaisi į žiniasklaidos priemones šiuo atveju papildytų šūsnį dokumentų, apie kuriuos mažai girdėti.
Kai Lietuvoje visuomenė iš tikrųjų panorės grįžti prie etikos normų, kai ji iš tiesų pajus, kad peržengia tam tikras ribas, yra pati nuo savęs pavargusi, ir suvoks, kad leidžia sau per daug laisvės – tada žmonės pareikalaus, kad žiniasklaida paisytų tam tikrų dalykų.
Problema dabar – labai įdomi. Yra televizijos realybės šou laidų, kuriose šeimos nariai pasisamdo seklių, kad šie išaiškintų jų tarpusavio santykius. Tai parodo, kad yra socialinė bendravimo problema. Vargu ar čia naujos etikos normos kuo nors padėtų.
Kol kas mūsų visuomenėje populiaru sveikinti vienam kitą per spaudą. Politikai šią erdvę išnaudoja asmeniniams santykiams aiškintis.
Kai visuomenė akis į akį galės susikalbėti be žiniasklaidos tarpininkavimo, tada visuomenės informavimo priemonės grįš skelbti normalias naujienas.
– Ar Europos žiniasklaida iš karikatūrų skandalo ko nors pasimokys?
– Turbūt ne. Europa visą laiką mokysis iš savo klaidų – civilizacijos, imperijos, įvairios sąjungos buvo sugriaunamos savo pačių barbarų rankomis.
Ir dabar Europos Sąjungoje gali atsirasti barbarų, kurie kėsinsis sugriauti esamą tvarką.
Kalbėjo Rytis MasilionisSavaitraštis "Panorama" (www.politika.lt)
