Cenzūra niekada nepamiršo erotinės tematikos, ir pornografiniai romanai nėra išimtis – greičiau priešingai, tai yra ryški šios taisyklės iliustracija. Prancūzijoje pagrindiniu cenzūros įrankiu tapo įstatymas numeris 49-956, priimtas 1949 metų birželį. Jis buvo skirtas „jaunimo leidiniams". Augančios kartos gynyba nuo kenkiančios įtakos yra galbūt ir teigiamas dalykas. Tačiau į kiek neapibrėžtą „jaunimo leidinių" kategoriją XX amžiaus antroje pusėje patekdavo ir patys įvairiausi komiksai ir pieštos istorijos. Įstatymas apėmė pakankamai platų uždraustų temų spektrą, nuo smurto iki rasizmo, tačiau su didžiausiu entuziazmu cenzoriai stebėjo būtent erotinę produkciją. Ir daro tai iki šiol, nors ir ne taip nuožmiai, kaip anksčiau.
Jaunimo gynimui po įstatymo priėmimo 1949 metais sukūrė specialią komisiją, kuri cenzūravo tiek prancūzų, tiek ir užsienio leidinius. Ir ši komisijos spėjo pasižymėti. Pavyzdžiui, leidykla „Elvifrance", kuri specializavosi ties erotiniais komiksais, per savo ne patį ilgiausią egzistavimo laiką (1970-1992) susidūrė su 776 draudimais.
Kultinis 1960-ųjų komikas apie meilės vergės Barbarelos kosmines klajones, beveik iš karto buvo uždraustas. Vėliau seriją perdarė pagal cenzorių reikalavimus. Tačiau kilęs skandalas ir komikso ekranizacija įtvirtino „Barbarelą" kaip vieną iš pagrindinių komiksų suaugusiems. Pažiūrėkite, kaip atrodė tas pats komiksas skirtingais metais, su cenzūra ir be. 1964 metais Barbarela apsinuoginusi, 1968 metais ji jau su maudimosi kostiumėliu, o 1974 metais cenzoriai vėl leidžia jai nusirengti. O štai 1984 metais Barbarelai apskritai padidina krūtis ir nupiešia plaukus gaktos srityje.
Dar vienas akivaizdus cenzūros atvejis – prancūzų leidyklos „Indijos vasara" leidinys. Italai ramiai publikavo sceną, kurioje ištvirkęs pastorius įkiša ranką tarnaitei po sijonu, tuo pat metu versdamas jai melstis. Prancūzijoje ši scena buvo maskuojama:
Nenuostabu, kad XX amžiaus Italijoje erotiniams komiksams gyvenosi gerokai laisviau. Čia, nedideliame Bolnaco miestelyje iki šiol naujus albumus kuria šio žanro veteranas Milo Manara. 67 metų amžiaus komiksų kūrėjo, maoisto ir artimo Federico Fellini draugo gali būti pavadintas saldoku, jeigu ne tas grakštumas, su kuriuo jis pavaizduoja savo siužetus.
Tiesa, ne visi M. Monaros komiksai tokie išradingi, keletas naujesnių labiau tiktų Tinto Brasso erotiniams filmams.
Kitas senolis, 69 metų Paolo Serpieri, žinomas dėl mokslinės fantastikos komiksų, primenančių košmarus su pakankamai rimtu pornografiniu turiniu. Jų herojė, tvirta, tačiau moteriška Druna, blaškosi po postapokaliptinį miestą, kuriame siaubinga liga paverčia žmones mutantais.
Kiek skiriasi dar vieno erotinių komiksų autoriaus, Guido Crepaxo stilius:
Ne tik italų, bet ir kitų europiečių susidomėjimą kėlė ir sadizmas bei mazochizmas. Tiesa, pas kai kuriuos šiuolaikinius autorius, pavyzdžiui, Roberto Baldazzini, vyksta jau visiška pornografinę beprotystė, kurioje agentai-hermafroditai medžioja klastingas dominatores, o Apolonas yra transvestitas. Šio žanro patriarchas yra George'as Picharas (1920-2003), kurio albumai iki šiol yra uždrausti keliose šalyse.
Štai dar keletas įvairių Europos erotinių komiksų pavyzdžių:
Toli gražu ne visi erotinių komiksų autoriai yra vyrai. Savotiška šios srities pradininkė tarp moterų yra italė Giovanna Casotto, kuri pasielgė pakankamai originaliai, savo komiksų heroje padarydama save pačia. Ji turi jaunesnių pasekėjų Prancūzijoje, kuriančių panašius komiksus.
5 erotiniai komiksai, kuriuos verta pamatyti
„Giuseppe Bergmanas: vėl pamatyti žvaigždes"
„Baba Yaga"
„110 piliulių"
„Nematomo kvapas" „Barbarela"
O štai dar keletas Europos erotinių komiksų pavyzdžių:
