Labiausiai nutrūktgalviškas siužetas traktavimas skamba taip: sovietų specialiosios pajėgos kovoje už britų aristokratus kompromituojančią sekso medžiagą nuvertė karalienės vyriausybę. Šios teorijos šalininkas – rašytojas ir istorikas Genadijus Sokolovas, kuris šiai temai paskyrė jau keletą pusiau komedijinės šnipų sagos knygų su konspirologijos elementais. Įdomu tai, kad „Profumo bylos“ 50-metį ruošiamasi paminėti ir pačioje Didžiojoje Britanijoje, tačiau ten ši istorija, kurioje susipainiojo seksas ir žvalgyba, turi radikaliai kitokią versiją. Kaip ten bebūtų, iki šiol sunku įvertinti, kaip viskas vyko iš tikrųjų, todėl verta panagrinėti įvairias versijas.
Tik britiška byla
Rašytojo Richardo Davenporto Hineso versija
Atrodytų, kad per pusę amžiaus „Profumo byla“ buvo kruopščiai išnagrinėta ir aprašyta. Bet kai į jį, minint skandalo penkiasdešimtmetį, buvo pažvelgti šviežiai, vis dar pasimatė daugybė klausimų.
Atrodytų, kad didžioji dalis to, ką tuo metu rašė žiniasklaida, buvo netiesa arba bent jau pusiau netiesa. Taip galima kvalifikuoti ir tai, kad išdėstė oficiali lordo Denningo komisija, kuri vyriausybės nurodymu tyrė potencialią grėsmę nacionaliniam saugumui dėl netinkamo karo ministro elgesio.
Viską išsiaiškinti yra nelengva. Tema sudėtinga, skandalas tapo auksiniu dugnu britų (ir ne tik) žiniasklaidai ir bulvarinei literatūrai. Šia tema parašyta šimtai straipsnių ir dešimtys knygų, sukurti vaidybiniai filmai, vienas iš kurių iš karo, 1963 metais. O pats populiariausias, „Skandalas“ pasirodė ekranuose po 25 metų po karo ministro atsistatydinimo. Dabar, kai aistros nurimo, per pusės amžiaus prizmę viskas matosi kitaip. Ir svarbiausia turbūt tai, kad pasikeitė pati britų visuomenė, ir tai reiškia, kad pasikeitė ir požiūris į socialines normas bei moralę.
Madinga tema
Žymus kompozitorius Andrew Lloydas Webberis, pavyzdžiui, parašė apie skandalą miuziklą, kurio premjera įvyks šią vasarą kasmetiniame jo vardo festivalyje Sidmontone. Savo interviu „The Times“ jis išreiškė savo užuojautą tyrimo metu suteneriavimu apkaltintam osteopatui Stevenui Wardui, kuris gyvenimą užbaigė savižudybe. Atrodo, kad A. L. Webberis tokiu būdu leido suprasti, apie ką bus miuziklas.
Kompozitorius pavadino gydytoją „atpirkimo ožiu, kurį sukūrė politinis elitas, manipuliavęs teisingumu... Ir kodėl po to, kai MI-5 pareiškė, kad jokios rizikos nacionaliniam saugumui „Profumo byla“ nekelia, jos medžiagos vis dar užslaptintos iki 2046 metų?“, – klausia jis.
Interesą patvirtina ir Londono portretų galerijoje įvykęs parodos „Skandalas’63: 50-os „Profumo bylos“ metinės“ atidarymas. Joje – skandalo įkvėptų dailininkų paveikslai, daugybė figūrantų nuotraukų, knygų pavyzdžiai, laikraščių reportažai, filmų fragmentai ir netgi dekoratyviniai dirbiniai „Profumo bylos“ tematika. Visa tai galima pamatyti iki rugsėjo.
Tačiau reikšmingiausias tyrimas, naujau nušviečiantis šios istorijos šaknis ir prasmę, tapo jubiliejaus proga pasirodžiusi žymaus rašytojo R. Davenporto Hineso knyga. Ji turi ilgą pavadinimą – „Angliška byla: seksas, politinė klasė ir valdžia Profumo epochoje“, bet jis yra tikslus. Autorius iš tiesų iškėlė tikslą peržiūrėti stereotipus, susijusius su šia byla, ir pabandė suvokti, kas ją paverčia tokia angliška.
Politikai ir ministrai daugybėje šalių, rašo jis, tampa įsimaišiusios į sekso skandalus, daugelis jų meluoja tyrėjams ir parlamentui, bet visi išeina sausi iš vandens. Autorius įsitikinęs: jei toks skandalas nutiktų Paryžiuje, Romoje ar Vašingtone, jis nebūtų turėjęs tokio rezonanso ir nesukeltų visuotinio aptarinėjimo. Priežastimi, kodėl „Profumo byla“ tapo bomba, septintajame dešimtmetyje susprogdinusia britų politinį elitą, mano jis, tapo neišnykusi viktorietiška moralė ir tai epochai būdingas šventeiviškas požiūris į seksą.
R. Davenportas Hinesas tyrinėja parodymus ir dokumentus ir prieina išvadą: įrodymai, kad Christine Keeler tuo pat metu miegojo ir su Johnu Profumo, ir su sovietų atašė padėjėju Jevgenijumi Ivanovu, yra migloti ir nepatikimi. Be to, pasak autoriaus, jokios rizikos nacionaliniams saugumui šis „meilės trikampis“ nekėlė. Būtų kvaila manyti, kad Ch. Keeler J. Profumo lovoje klausinėjo apie tikslų branduolinių raketų išsidėstymą Vakarų Vokietijoje (neva būtent šiuos duomenis sužinojo ir Maskvai pranešė J. Ivanovas). Užtat R. Davenportas Hinesas įsitikinęs, kad skandalą kurstę žurnalistai veikė leiboristų opozicijos naudai, kuri išnaudojo „Profumo bylą“, kad suduotų mirtiną smūgį konservatyviai Haroldo Macmillano vyriausybei. Tačiau, pažymi autorius, H. Macmillanas atsistatydino 1963 metais visai ne dėl visuomenės spaudimo dėl J. Profumo, o dėl rimtos ligos. To laikotarpio visuomeninės apklausos rodo: J. Profumo atsistatydinimas toriams nekainavo savo rinkėjų palaikymo praradimo.
Autorius ironizuoja dėl daugelio mitų, supančių skandalą bulvarinės spaudos pastangomis. Pavyzdžiui, žiniasklaida rašė apie tai, kaip J. Profumo užkliuvo už pusnuogės Ch. Keeler, gulėjusios prie baseino, arba apie orgijas su jos, kaukėto J. Profumo ir aštuonių Aukščiausiojo teismo teisėjų dalyvavimu. „Ar ne per daug – aštuoni teisėjai?“, – ironizuoja R. Davenportas Hinesas. Jo manymu, naktiniame klube, o prieš tai modeliu ir kabareto šokėja dirbusi Ch. Keeler visai net ir nebuvo prostitute, kaip ją nuo tų laikų vadina žurnalistai, ir kaip ją savo ataskaitoje pavadino lordas Denningas – komiteto, tyrusio ministro elgesį, vadovas. Pasak R. Davenporto Hineso, Denningo ataskaita labiau buvo panaši į pilną klaidų ir netikslumų cinišką trilerį, o ne į tyrimą. O ypatingą vaidmenį „Profumo byloje“, mano autorius, suvaidino prokuroras Mervynas Griffithas-Jonesas: tai jis įtikinėjo teisėjus, kad jų patriotinė pareiga – nuteisti osteopatą ir dailininką S. Wardą, neva dirbusio sovietų ambasadai ir gyvenusio iš suteneriavimo pajamų. Būtent po jo kalbos S. Wardas ir nusižudė.
Autorius taip pat įsitikinęs: skandalą inicijavo geltonoji spauda; jis taip pat rašo: „Jo iniciatoriai buvo Flyt-stryt“. Žurnalistai iš lordui Beaverbrookui priklausiusių buvarinių laikraščių „Express“ ir „Mirror“ sukėlė isteriją. Juk Šaltojo karo laikotarpio visuomenė ir taip gyveno įtampoje. Kas liečia patį J. Profumo, kuris mirė 2006 metais, eidamas 91 savo gyvenimo metus, jo vardas yra vertas vietos istorijoje ne dėl to, ką jis padarė 1963 metais, o dėl to, ką jis sumąstė 1940-aisiais. Priminkime: tuomet pirmą kartą išrinktas 25 metų parlamentaras savo pirmo balsavimo metu prisijungė prie opozicijos ir išsakė savo nepasitikėjimą tuometiniu premjeru Nevinu Chamberlainu. Pastarasis buvo pakeistas partijos lyderio ir premjero poste Winstonu Churchilliu. Šis drąsus būsimojo karo ministro poelgis, autoriaus manymu, nemenkai prisidėjo prie Didžiosios Britanijos pergalės Antrame pasauliniame kare.
Po skandalo, apibendrina R. Davenportas Hinesas, ir britų politinė klasė, ir karališkieji rūmai, ir elitas sukūrė vaizdą, kad nieko rimto neįvyko, šiaip sau – smulkus nutikimas. Tačiau visuomenė patyrė moralinę traumą, nuo kurios iki šiol iki galo neatsigavo. Tai buvo smūgis ne tik aukščiausiai klasei, kurios moralinės normos buvo pademonstruotos neigiama prasme, bet ir apskritai valdžios prestižui bei visai klasių santvarkai Didžiojoje Britanijoje. Neatsitiktinai skandalas vis dar prisimenamas, praėjus 50 metų.
Kaip viskas vyko
Štai taip atrodo visa „Profumo bylos“ skandalo grandinė:
1958 metais viešojoje erdvėje populiarus gydytojas-osteopatas S. Wardas susipažino su 16-mete Ch. Keeler klube-kabarete, kuriame ji dirbo šokėja.
1960 metų pavasarį į Didžiąją Britaniją dirbti SSRS atašė padėjėju atvyksta 34 metų J. Ivanovas.
1960 metų vasarą 45 metų amžiaus J. Profumo paskirtas karo ministru H. Macmillano kabinete.
1960 metų vasarą S. Wardas susipažįsta su J. Ivanovu. S. Wardas žinomas ir kaip dailininkas, jis tapė politikų portretus (jų aplinkoje buvo savas, šioje aplinkoje ir susipažino su J. Profumo). Kartą S. Wardui kilo idėja nutapyti ir sovietų politikų portretus, bet jam nedavė leidimo įvažiuoti į SSRS. Spręsti šią problemą ėmėsi „Daily Telegraph“ redaktorius Collinas Coote‘as: jis supažindina S. Wardą su J. Ivanovu. Jie susidraugauja, pradeda žaisti bridžą viename iš Londono klubų.
1961 metų birželį pas S. Wardą, remiantis Ch. Keeler prisiminimais, kuri vienu metu gyveno jo bute, atėjo MI-5 agentas ir pradėjo klausinėti apie jo ryšius su J. Ovanovu. S. Wardas pažadėjo pranešti kontržvalgybai, jei sužinotų ką nors įdomaus.
1961 metų birželio 8 dieną vakarėlyje, kurį organizavo S. Wardas, jis supažindina J. Profumo ir J. Ivanovą su Ch. Keeler. Pasak Ch. Keeler, S. Wardas ją išnaudojo, kad gautų iš J. Profumo informacijos, reikalingos J. Ivanovui. Vakarėlyje J. Profumo buvo su žmona, kuri vos nesukėlė pavydo scenos. Pora išvyko, o Ch. Keeler iš vakarėlio išėjo su J. Ivanovu. Jie tapo meilužiais.
J. Profumo sūnus Davidas prisimena, kad tėvas jam yra prisipažinęs, kad susipažino su Ch. Keeler jau anksčiau, naktiniame klube, kur jie „kartu išgėrė keletą taurelių“. Vienaip ar kitaip, J. Profumo ir Ch. Keeler susitiko ir vėl bei taip pat tapo meilužiais. Jų ryšiai tęsėsi vos keletą savaičių. Visi šie įvykiai galėjo išlikti paslaptyje, jeigu ne audringas ponios Keeler gyvenimas, kuri nuolatos atkreipinėjo į save žiniasklaidos dėmesį.
1962 metų rugsėjį Ch. Keeler pradėjo gyventi su narkotikų prekeiviu Johnny Edgecombu. Ji kreipėsi į jį su pagalbos prašymu: neva ją persekiojo buvęs meilužis Lucky Gordonas, kuris nenorėjo su ją skirtis. Po mėnesio, 1962 metų spalį, J. Edgecombas užpuola L. Gordoną naktiniame klube su peiliu ir sužeidžia jį į veidą. Jis paprašo Ch. Keeler rasti jam advokatą. Ch. Keeler atsisako padėti ir pareiškia, kad duos prieš jį parodymus. 1962 metų gruodį J. Edgecombas atvyksta į S. Wardo butą, kuriame slapstosi Ch. Keeler, pabando peršauti duris ir yra sulaikomas policijos. Pradėtas tyrimas, susidomi žiniasklaida. Tardymo ir bendravimo su žiniasklaida metu Ch. Keeler atskleidžia keletą savo asmeninio gyvenimo detalių. Buvo pranešama, kad „Daily Mirror“ jai siūlė 2 tūkstančius svarų už J. Profumo meilės laiškus.
1963 metų kovą Ch. Keeler nepasirodo J. Edgecombo teisme. Žiniasklaida nusprendžia, kad atėjo laikas, ir pradeda ministrą Profumo demaskuojančių publikacijų seriją. Tą patį mėnesį bendruomenių rūmų posėdžio metu leiboristas George‘as Wiggas inicijuoja ministro ryšių su Ch. Keeler aptarimą. J. Profumo pareiškia, kad nėra susijęs su jos dingimu, nežino, kur ji, bet pripažįsta faktą, kad ją pažinojo, pažymėdamas, kad „nieko asmeniško santykiuose su Ch. Keeler nebuvo“. Ch. Keeler netrukus atsiranda, bet žiniasklaida tęsia tyrimą.
1963 metų gegužę bendruomenių rūmuose vėl iškeltas J. Profumo ir Ch. Keeler santykių klausimas. Tapo žinoma, kad Ch. Keeler tuo pat metu buvo ir J. Ivanovo meilužė, tai yra, pasak parlamentarų, kalbama apie nacionalinį saugumą.
1963 metų birželio 5 dieną J. Profumo viešai pripažįsta, kad melavo, kad nebuvo Ch. Keeler meilužis. Jis pažymi, kad santykiais su ja grėsmės nacionaliniams saugumui nesukėlė. Dėl melagingų parodymų J. Profumo priverstas palikti ministrų kabinetą. Tų pačių metų rudenį H. Macmillanas pasitraukia iš premjero posto (oficiali versija – liga). Manoma, kad „Profumo byla“ nulėmė konservatorių pralaimėjimą rinkimuose 1964 metais.
1963 metų birželio dieną laikraštis „Daily Express“ išspausdina interviu su Ch. Keeler, kuriame ji prisipažįsa, kad slapta susitikinėjo su J. Profumo, tuo pat metu santykiaudama ir su J. Ivanovu. Po jos pareiškimo ją su J. Ivanovu suvedęs S. Wardas pareiškia, kad pranešė slaptosioms tarnyboms apie tai, kad Ch. Keeler ir J. Ivanovas – meilužiai. Kitą dieną S. Wardas yra suimamas ir apkaltintas suteneriavimu. Iki teismo verdikto S. Wardas neišgyvena: pagal oficialią versiją, jis nusižudo. Ch. Keeler nuteista devyniems mėnesiams kalėjimo už melagingų parodymų davimą S. Wardo teisme.
J. Ivanovas atšaukiamas iš Londono po Ch. Keeler ir S. Wardo pareiškimų.
Skandalo herojų likimai klostėsi skirtingai. Ch. Keeler skandalas išgarsino, ji apsinuoginusi fotografavosi pas žymų fotografą Lewisą Morley, parašė keletą autobiografinių knygų. J. Profumo sugebėjo išgelbėti savo santuoką ir iki savo mirties 2006 metais dirbo su labdara. O štai J. Ivanovas išsiskyrė su savo žmona ir dar kurį laiko dirbo žvalgyboje. Jis mirė 1994 metais. Prieš pat jo mirtį „Daily Express“ suorganizavo jo susitikimą su Ch. Keeler.
