Labiausiai nutrūktgalviškas siužetas traktavimas skamba taip: sovietų specialiosios pajėgos kovoje už britų aristokratus kompromituojančią sekso medžiagą nuvertė karalienės vyriausybę. Šios teorijos šalininkas – rašytojas ir istorikas Genadijus Sokolovas, kuris šiai temai paskyrė jau keletą pusiau komedijinės šnipų sagos knygų su konspirologijos elementais. Įdomu tai, kad „Profumo bylos“ 50-metį ruošiamasi paminėti ir pačioje Didžiojoje Britanijoje, tačiau ten ši istorija, kurioje susipainiojo seksas ir žvalgyba, turi radikaliai kitokią versiją. Kaip ten bebūtų, iki šiol sunku įvertinti, kaip viskas vyko iš tikrųjų, todėl verta panagrinėti įvairias versijas.
Karštas Šaltojo karo frontas
Rašytojo G. Sokolovo versija
1963 metų kovo 22 dieną torių partijos deputatas, karo ministras Johnas Profumo kategoriškai paneigė jam Bendruomenių rūmuose pateiktus kaltinimus dėl seksualinių santykių su buvusiu modeliu ir pusnuogių moterų kabareto aktore Christine Keeler. Bet melas greitai buvo atskleistas (buvo rastas kompromituojantis laiškas), ir ministras atsistatydino. Šią trumpą 48 metų amžiaus ministro ir 21-erių gražuolės intrigėlę geltonoji spauda karštais pėdsakais perkėlė į „amžiaus skandalo“ lygmenį. Ar tai pokštas: tuo pat metu Ch. Keeler miegojo dar ir su Jevgenijumi Ivanovu, SSRS atstovybės Londone atstovu.
Reikėtų pripažinti, kad netgi taip paprastai apibūdinta „Profumo byla“ turėjo pakankamai sprogstamos medžiagos, kad sukeltų britų visuomenę ant kojų ir apgadintų Londono ir Maskvos santykius. Situacija sujaudino ir Vašingtoną: sekso skandalų škvalas Londone nurodė ir į kompromatą, tiesiogiai liečiantį JAV prezidentą Johną Kennedy. Kalbėti apie naują, seksualinį Šaltojo karo frontą galbūt būtų per daug, bet terminas „medaus spąstai“ įgavo pastebimus bruožus.
Pusė amžiaus yra turbūt pakankamas laiko tarpas, kad būtų galima konstatuoti: meilės trikampis Profumo-Keeler-Ivanovas nebuvo vienintelis skandalo siužetas. Yra pagrindo manyti, kad sovietų žvalgybos atstovą domino gerokai rimtesnės figūros, nei buvo karo ministras. Jį domino, pavyzdžiui, Edinburgo hercogo, karalienės Elžbietos vyro Philipo viengungiški nuotykiai. Fiksavo šiuos „medaus spąstus“ karališkasis fotografas Baronas Nahumas. Vėliau apie princo nuotykius sužinojo fotografo draugas, gydytojas-osteopatas Stevenas Wardas. Vėliau – gydytojo bičiulis, sovietų karinės žvalgybos pareigūnas J. Ivanovas. Ir galiausiai dėl pastarojo archyvo – šių eilučių autorius.
„Ketvirtadienio klubo“ archyvas
Beveik prieš 10 metų, 2003 metų birželio 28 dieną, Londono laikraštis „Daily Mail“ išleido straipsnį pavadinimu „Ketvirtadienio klubo paslaptys“. Kalba ėjo apie tai, kad rusų slaptuose archyvuose iki šiol saugomi privataus „Ketvirtadienio klubo“ dokumentai. Jeigu jie būtų paviešinti, galėtų suduoti smūgį britų monarchijai. Kaip šis kompromatas pateko į „Maskvos rankas“ autorius nekalbėjo, bet tvirtino: toks nuotėkis įvyko. O galimo jo iniciatoriumi jis įvardijo S. Wardą, tą patį osteopatą. Kaip ir jo draugą J. Ivanovą, septinto dešimtmečio pradžioje dirbusį Didžiojoje Britanijoje po diplomatine priedanga.
„Daily Mail“ korespondentas buvo arti pagrindinės „amžiaus skandalo“ paslapties atskleidimo. Pagrindinis kompromatas, kuris buvo medžiojamas septintajame dešimtmetyje, buvo B. Nahumo kolekcija. To paties karališkosios šeimos fotografo, kuris su malonumu fiksuodavo intymius kilmingųjų pasilinksminimus ir vedė elitinio „Ketvirtadienio klubo“ dienoraštį. Šį klubą ji ir Philipas, būsimasis Elizabeth II vyras, kartu organizavo dar kai buvo viengungiai – pirmaisiais pokario metais. Jie susirinkdavo su savo draugais kartą į savaitę, ketvirtadieniais, ir aptarinėdavo meilės nuotykius.
Karališkasis fotografas turbūt ne veltui buvo neblogas pasakotojas ir sėkmingas grafomanas. Jo pastangomis „Ketvirtadienio klubo“ archyvas virto turtinga rinktinio kompromato, kuriame kalbama apie daugybę aukšto rango britų pareigūnus, kolekcija. Dar skandalingesnis buvo B. Nahumo fotoalbumas. S. Wardo draugas, žurnalistas Warwickas Charltonas, matęs keletą šių nuotraukų, apibūdino jas taip: „Tai pakankamai atviri visiškai nuogų vyrų ir moterų kadrai. Tarp jų – pakankamai žinomi žmonės: konservatorių partijos veikėjai, karališkosios šeimos nariai. Pakankamai nepadorus vaizdas.“
Suprantama, kad vos jos didenybės slaptoji tarnyba Šaltojo karo įkarštyje sužinojo apie potencialų tokio masto kompromatą, ji negalėjo palikti šią situaciją be dėmesio. Kai kuriuos Edinburgo hercogo „jaunystės draugus“ pavyko įkalbėti geruoju nustoti bendrauti su aukšto rango asmenimi. Taip į šešėlį pasitraukė jo tarnybos jūrų laivyne draugas Michaelas Parkeris, be kurio kadaise Philipas negalėjo išgyventi nei vienos dienos. Su tais, kas nesutiko pasitraukti į šešėlį, nutiko keisti dalykai. Pavyzdžiui, staiga mirė pats kolekcijos kūrėjas B. Nahumas.
Tai, tiesa, neišsprendė problemos: „Ketvirtadienio klubo“ dienoraščio ir B. Nahumo pornografijos kolekcijos slaptosios tarnybos nerado – savo asmeninį archyvą Baronas paliko gydytojui Wardui. Gydytojas buvo suimtas jau po ministro Profumo atsistatydinimo. Tačiau jokios naudos: fotoalbumas ir dienoraštis dingo.
Lordas Denningas, aukščiausiasis šalies teisėjas, premjero nurodymu vykdęs tyrimą, išgelbėjo daugybės aukšto rango pareigūnų karjeras. „Profumo byla“ buvo nagrinėta lėtai ir tyliai. Dėmesio nukreipimui atpirkimo ožiu pasirinktas S. Wardas, iš kurio nesėkmingai bandyta išgauti informacijos apie skandalingąją kolekciją. Galiausiai teismas jį apkaltino visomis įmanomomis mirtinomis nuodėmėmis – suteneriavimu, viešnamio atidarymu, nelegaliais abortais – ir pareikalavo jam 35 metų kalėjimo. To neįvyko: gydytojas nusižudė paskutinę teismo dieną. Tokia yra oficiali versija, kuri iškėlė daug klausimų. Vėliau atsirado informacija, kad jį nunuodija MI-5 agentas.
Kompromato medžioklė
Tačiau sekso kompromato problema niekur nedingo. Buvo aišku, kad kažkur yra surašyti seksualiniai pomėgiai, kuriais puritoniškoje visuomenėje aristokratai mėgavosi ilgus metus (jeigu ne amžius), kurie anksčiau buvo išlaikomi slaptuose privačiuose archyvuose. Ir buvo aišku, kad tai yra uždelsto veikimo bombos, jeigu patektų už „geležinės uždangos“. 1963 metų vasarą kontržvalgyba ir Londono policija pradėjo šių medžiagų paiešką, nes jos iš tiesų galėjo gerokai pakenkti svarbiems asmenims.
Apie didžiulius operacijos mastus byloja bent jau tai, kad netgi pačioje karališkojoje šeimoje atsirado mažiausiai vienas įtariamasis – markizas Davidas Milfordas-Havenas, princo Philipo pusbrolis ir artimas draugas. Markizas iš savo protėvių paveldėjo vieną iš dižiausių pornografijos kolekcijų visame pasaulyje.
Po vyrukų iš MI-5 reido markizo namuose ir butuose jo pornokolekcijos albumai buvo konfiskuoti ir perkelti į Britanijos muziejaus saugyklas. Nuotraukos, „neturinčios meninės ir istorinės reikšmės“, buvo sunaikintos.
Padirbėję su „šaltiniais“ specialusis Skotland Jardo skyrius, dešinioji MI-5 ranka, nustatė: tarp pornografijos mėgėjų aukštuosiuose sluoksniuose gerai žinomas ir populiarus kino aktorius – Douglas Fairbanksas jaunesnysis. Jo asmeninėje pornografijos kolekcijoje buvo ir Argilio hercogienės, ir gynybos ministro Duncano Sandso, Winstono Churchillio žentas. Žinojo apie tai tik labai siauras ratas, bet kino žvaigždę kažkas išdavė. Nuo visuotinės gėdos išgelbėjo tik tai, kad karalienė buvo didelė aktoriaus talento gerbėja.
Savo pornografijos kolekcijų neteko ir keli milijonieriai. Susektas ir kriminalinis autoritetas Peteris Rachmanas, taip pat S. Wardo ir J. Ivanovo bičiulis: MI-5 tapo žinoma, kad P. Rachmano namuose slaptomis kameromis filmuojami aukštosios visuomenės pasimatymai su laisvo elgesio merginomis. Kompromatas iš tokių kolekcijų gali sukelti didelių nemalonumų. Ir šis žmogus, panašiu, ir norėjo šantažuoti minėtus asmenis. Atsitiktinumas? Tyrimo įkarštyje P. Rachmanas mirė nuo širdies priepuolio. O jo pornografijos kolekcija dingo...
Kas gi liečia pagrindinį tikslą – Nahumo-Wardo kolekciją – ji tarsi išgaravo. Viskas baigėsi tuo, kad Skotland Jardo tyrėjai padirbėjo su visa S. Wardo merginų komanda. Vidaus reikalų ministro Henry Brooko nurodymu Londono policija iš viso apklausė 140 liūdininkų. Šešios merginos galiausiai buvo rastos negyvos. Dirbo griežtai ir žiauriai – buvo svarbus rezultatas.
O tikrasis rezultatas buvo toks. Keletas savaičių po gėdingo minsitro Profumo atsistatydinimo prasidėjo tikra atsistatydinimų serija. Pasitraukė iš karto keletas ministrų – finansų, transporto, darbo, gynybos.
Tokio masto MI-5 darbas neliko nepastebėtas kolegų iš FTB. JAV kontržvalgybos bosas Edgaras Hooveris buvo ne juokais sunerimęs dėl anglų skandalo. Be to, FTB prezidentas Londonas Charlesas Batesas pranešė: „Profumo bylos“ tyrimo metu į paviršių iškilo Mariellos Novotny ir Suzy Chang vardai. O FTB šiuos vardus žinojo: abi damos buvo JAV prezidento meilužės, ir jų parodymai J. Kennedy galėjo kainuoti labai brangiai. 1963 metų birželio 8 dieną E. Hooveris pasirašė įsakymą dėl specialaus tyrimo. Kai kurios šio tyrimo detalės yra įslaptintos iki šiol.
Tarnyboje prieš jos didenybę
Skubių tyrimų metu nei anglams, nei amerikiečiams taip ir nepavyko įminti mįslės, susuktos sovietų žvalgybos. Sprogstamą kompromatą iš Anglijos išvežė J. Ivanovas, fenomenalus šnipas – gudrus, nenuspėjamas avantiūristas.
Štai ką apie Ivanovą prieš du dešimtmečius yra pasakęs buvęs aukščiausiasis Didžiosios Britanijos teisėjas lordas Denningas: „Matyt, aš buvau neteisės tada, pareiškęs ataskaitoje, kad rusų veikla neturėjo grėsmės Didžiosios Britanijos saugumui. Jevgenijus Ivanovas sugebėjo gauti gerokai daugiau informacijos ir buvo gerokai efektyvesnis agentas, nei aš maniau. Jam ir Wardui pavyko pergudrauti MI-5.“
Užduotis, kurią sau iškėlė GRU pareigūnas, 1 rango kapitonas J. Ivanovas numatė kompromato, susijusios su kertines britų asmenimis rinkimą. Tarp jo metodų buvo ir šantažavimas ir susikompromitavusių politikų ar įtakos agentų verbavimas. Savaime suprantama, kompromato nutekinimas į žiniasklaidą „reikiamu metu“ nebuvo atmetama galimybė.
Iki šiol mažai žinoma, kokiu būdu ir kokia tiksliai surinktos medžiagos dalis buvo panaudota, o kokia ne, ir kodėl. Galbūt mes dar apie tai sužinosime.
Keletas žodžių apie šios versijos autorių
G. Sokolovas – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, įvairiu laiku, pradedant nuo 1974 metų, dirbo Londone. Taip pat dirbo Danijoje ir Šveicarijoje. Daugybės knygų apie rusų ir birtų specialiųjų tarnybų kovas autorius.
Apie britiškąją skandalo versiją skaitykite antrojoje dalyje...
