Prieš aštuoniolika metų laisva piliečių valia įgijome svarbiausią Lietuvos Respublikos dokumentą – Konstituciją. Ir jei tuos aštuoniolika metų būtų laikomasi jos nuostatų, šiandien neabejotinai turėtume kitokį valstybės veidą, kitokį žmonių gyvenimą.
Vis dar ginčijamasi dėl laikrodžio rodyklių sukiojimo, o realiai, būtent prieš tuos pačius 18 metų, Lietuvoje buvo atsuktas ir laikas, kuomet į valdžią grąžinta senoji komunistinė nomenklatūra. Ji greitai sugebėjo transformuotis, prisitaikyti prie laikmečio pokyčių ir kartu su lygiagrečiai besiformuojančia to paties tikslo siekiančia visuomenės grupe suformavo naująją nomenklatūrą, kurios viršūnės šiandien vadinamos oligarchais.
Jie taip pat verkšlena, dejuoja, nors, pagal jų kalbas, Lietuva turėtų būti pati moderniausia šalis: Lietuvoje nėra progresinių, turto mokesčių, t.y. to, ko visas pasaulis, kaip mėgsta pabrėžti jų atstovai iš pramonininkų, darbdavių ar „laisvosios rinkos“, tik dabar neva atsisako.
Valdžia pradėjo kovą prieš tuos, kurie gaudami pašalpas dar ir nelegaliai užsidirba. Būtų galima vienareikšmiškai pasakyti – teisingai valdžia daro. Tačiau. Tas „tačiau“ reiškia, kad kaltas šiuo atveju tampa tik dirbantysis. Darbdaviai lyg tai lieka šone. Manau, jog dauguma nelegaliai dirbančiųjų norėtų dirbti legaliai. Dirbti ir užsidirbti, mokėti mokesčius ir turėti socialines garantijas. Tuomet tikriausiai nereikėtų neteisėtai imti pašalpų. Nelegaliai dirbdamas bet kuriuo metu gali be nieko atsidurti gatvėje. Todėl neteisėtai imama pašalpa galbūt yra ne tiek pajamų šaltinis, kiek tam tikras saugiklis. Visgi bet kokiu atveju nelegalus darbas, neteisėtos pašalpos yra nepateisinami ir netoleruotini dalykai. Tačiau valdžia kovodama su problema mato tik vienos pusės – silpnesniojo kaltę. Prieš stipresniųjų – darbdavių nusižengimus tiesiog eilinį kartą užsimerkiama.
Tai nuotrupos iš šių dienų kasdienybės. Pažvelkime visgi į LR Konstituciją, kas apie tai joje parašyta. O joje skelbiama, kad „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms...“, „žmogaus orumą gina įstatymas...“, „žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas...“, „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus...“, „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą arba verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju...“ ir t.t. Gerai būtų, jei taip būtų.
Vėlinių išvakarėse katalikų kunigas R.Doveika sako, kad žvakutės – „tai yra Kristaus šviesa. Ji tinka ir gyviesiems, ir mirusiesiems. Kristaus šviesa nušviečia ir mirtį, ir sunaikinimą... Aplankę kapą grįžtame gyenti toliau, todėl būtina saugoti vienam kitą bei palaikyti gyvenime.“
Degdami žvakutę savo artimiesiems, uždekime dar vieną – Lietuvai. Jos praeičiai ir ateičiai. Juk Lietuva – tai mes visi. Su tūkstančiu metų į praeitį ir į ateitį...
