Europos centrinis bankas skolina šimtus milijardų eurų bankams, kad šie juos padėtų atgal į centrinį banką. Kam to reikia?
„Gyventojas turi būstą, pajamų – ne, bankui jį užstato ir už tai paprašo 0,5 mln. litų, nors tokių pinigų neturi. Tai milžiniški pinigai, jis jų gal neuždirbs per dešimt metų. Jei šis žmogus atsargus, didžiąją dalį pinigų investuos atgal. Priešingu atveju, jei pradėtų juos leisti, visi pasektų jo pavyzdžiu, susidarytų milžiniška paklausa, kuri paskatintų infliaciją“, – paprastai šiandieninius procesus aiškina „Nordea Bank Lietuvos“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Nelabai supratote, apie ką jis čia? Gyventoją pakeiskite komerciniu banku, banką – Europos centriniu banku (ECB), investicijų objektą – valstybių obligacijomis ar indėliais ECB, o leidžiamus pinigus gatvėje – paskolomis klientams ir gausite šiandieninį euro zonos finansų sistemos portretą ir liaudies vadinamą pinigų spausdinimo procesą, nors realybėje pinigų spausdinimo mašinų niekas neįjungia.
Kam ECB skolina milijardus komerciniams bankams, kurie gautus pinigus iškart grąžina ECB indėlių pavidalu arba investuoja į obligacijas? Kokie to pavojai?
Tradicija neveikia
Tradiciškai centriniai bankai gyventojų vartojimą veikia per bazinę palūkanų normą. Mat atėjus krizei gyventojai veržiasi diržus ir slepia pinigines, o geresniais laikais piniginę dažnai praveria daugiau nei reikia. Stengiantys sušvelninti šiuos svyravimus centriniai bankai, esant neaiškumui dėl ateities, mažina bazines palūkanų normas ir taip skatina išlaidauti, nes tokiu atveju nesudėtingų finansinių instrumentų, kaip kaupiamųjų indėlių, palūkanos būna itin žemos, o paskolų sąlygos – itin geros. Atėjus geriems laikams bazinė palūkanų norma šoka aukštyn, palūkanos auga, sąlygos taupyti tampa patrauklesnės, o skolinimosi kaina išauga.
Deja, šiandien toks modelis neveikia. Tiek ECB, tiek FED laiko rekordiškai žemas bazines palūkanų normas, tačiau gyventojai skolintis nelinkę. Kaip atkreipia dėmesį Ž. Mauricas, investuoti bijo ir verslininkai, o bankai skolina su baime: „Bankai nėra tikri, ar jiems patiems pavyks gauti lėšų ateityje, ar pavyks pasiskolinti reikalingą pinigų sumą. Bankams reikia papildomo kapitalo, kad padidintų skolinimo mastus, tačiau investuotojai dėl rizikos nelinkę investuoti.“
Taigi palūkanos – žemos, bankai neskolina, bankams neskolina, o gyventojai ir nelabai nori skolintis. Verdiktas – sistema kaip reikiant neveikia.
Originalūs sprendimai
Kaip elgiasi bankininkai, kai sistema neveikia? Mąsto originaliai. Komerciniai bankai kaip užstatą ECB pateikia vertybinius popierius, o ECB už tai suteikia paskolas. Bankai gauna likvidžių lėšų, kad galėtų vykdyti savo operacijas. Tiesa, gauti pinigai į ekonomiką neiškeliauja – bankai juos trumpalaikų indėlių pavidalu padeda į ECB arba perka investicinius popierius, kuriuos prireikus pagalbos vėl užstatys ECB. JAV viskas veikia panašiai, tik FED kaip užstatą dažniausiai priėmė ,,toksiškus“ finansinius instrumentus, dažniausiai vertybinius popierius, susietus su būsto paskolomis.
Tokiu būdu nuo lapkričio ECB Europos bankams jau paskolino per 1 trln. eurų (3,45 trln. litų). Tai padėjo išsaugoti stabilumą bankų sistemoje ir kol visi gauti pinigai nepasklis eiliniams vartotojams, tol ši sistema veiks. Priešingu atveju kiltų milžiniška infliacija ir rinkos vėl sudrebėtų.
Tačiau ar komerciniai bankai pajėgūs grąžinti pasiskolintus milijardus? Ž. Mauricas mano, kad ne: „Po trejų metų bankai turės rasti milžinišką kiekį pinigų paskoloms apmokėti. Aš, kaip ir dauguma kitų, manau, kad ECB ir FED turės vis pratęsti mokėjimo terminą, nes sunkiai įsivaizduojama, kad bankai galėtų rasti tokius pinigus skoloms apmokėti. Tuomet laiko klausimas, kada pasiskolinti pinigai įsilies į realią ekonomiką ir sukels didelę infliaciją.“
Remia valstybes
ECB negali tiesiogiai suteikti paskolų valstybėms, tačiau šis pinigų mainymosi modelis tai leidžia apeiti. Komerciniai bankai užstato turimas valstybių obligacijas, o gautus pinigus naudoja naujoms valstybių obligacijoms pirkti. ECB komentaras: „Gelbstime bankų sistemą.“
Jei to nebūtų daroma, bankų sistema subyrėtų. Graikijoje gyventojai iš bankų kasdien atsiima po 30 mln. eurų (103,5 mln. litų), o nuo 2010 metų pradžios šios šalies bankai prarado 72 mlrd. eurų (248,4 mlrd. litų). Taigi paskolos iš ECB – kol kas vienintelis kelias išsaugoti bankų sektorių.
Kas bus, kai bankams vis dėlto prireiks apmokėti savo skolas? „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis problemos nemato: „Kaip užstatui imami aukštos kokybės skolos vertybiniai popieriai, kad jie nuvertėja – nieko nereiškia, ECB visada juos gali laikyti iki išpirkimo datos. ECB patirtų nuostolių, jei kuri nors valstybė nevykdytų savo įsipareigojimų, tačiau to istorijoje nėra buvę.“
Taigi pinigai taip ir sukasi užburtu ratu nepasiekdami eilinių gyventojų kišenių. Lietuvos bankas tokį žaidimą gali žaisti ribotai, mat yra suvaržytas valiutų valdybos modelio, pagal kurį Lietuvai reikia turėti tiek pat užsienio rezervo, kiek yra pinigų apyvartoje.
FAKTAI: Paskolos bankams
ECB vykdė du ilgo laikotarpio refinansavimo operacijos (LTRO) etapus
Gruodį, per pirmąjį LTRO etapą, per 500 Europos bankų trejiems metams iš ECB pasiskolino 489 mlrd. eurų (1,687 trln. litų)
Vasarį, per antrąjį LTRO etapą, tokiam pačiam laikotarpiui bankai iš ECB pasiskolino 529,5 mlrd. eurų (1,826 trln. litų)
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (24(86) birželio 25- liepos 1d.), rubrikoje „Įdarbinti pinigai“.Straipsnio puslapiai:
