Interviu su naujienų portalu tv3.lt nuteistasis papasakojo apie gyvenimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose, užsiėmimą, kuris padeda greičiau slinkti laikui bei susitikimus su šeima laisvėje.
– Papasakokite apie už grotų praleistus 9 metus?
– Įprasti būti čia – neįmanoma. Nesu su nusikalstamu pasauliu susijęs. Todėl atvykdamas čia neturėjau jokio supratimo, kas čia ir kaip vyksta. Normaliam žmogui atvykti į įkalinimo įstaigą yra didelė trauma. Iš pradžių kalėjau Lukiškių kalėjime. Tada pervežė į Pravieniškes, Šiaulius, o galiausia – į Marijampolės pataisos namus.
– Kokios buvo pirmosios dienos įkalinimo įstaigoje?
– Stresas. Šeimos žmogus esu, visą gyvenimą dirbęs. Namuose yra žmona, trys vaikai (du šiuo metu jau pilnamečiai). Sunkiausia buvo mažiausiai dukrai paaiškinti, kad tėtis dirba, todėl yra išvykęs. Jai tuo metu buvo vos metukai, kai atsisėdau. Sunku jai, pergyvena. Gerai, kad žmonai padeda mano ir jos tėvai.
– Kaip dažnai matotės su šeima?
– Kartą per tris mėnesius turiu galimybę laisvai išvykti ir pabūti su šeima 3 dienas. Čia yra labai didelis paskatinimas nuteistiesiems. Aš vykstu pas šeimą. Į sodą nuvažiuojame. Trys paros pralekia greitai. Išsiilgęs namų, šeimos, tėvų. Dar yra ilgalaikiai pasimatymai kas mėnesį įkalinimo įstaigoje, bet artimiesiems nėra lengva privažinėti čia iš Vilniaus.
– Kaip pavyko prisitaikyti įkalinimo įstaigoje?
– Yra tos kastos. Dabar gal mažiau, bet vis tiek čia nelaisvės tvarka. Kaip kas gyvena. Aš su nusikalstamu pasauliu nesusijęs, niekur nesiveliu. Užsiimu savo reikalais. Einu į darbą, kitus mokau. Jei su galva esi, protausi, tai viskas bus gerai. Paslysti visada gali. Reikia žiūrėti, kur eini, su kuo bendrauji. Laisvėje tiek ir tokių žmonių nepamatysi, kokie čia patenka.
– Kokios gyvenimo sąlygos įkalinimo įstaigoje?
– Gyvenu lengvoje grupėje. Pas mus aplinka geresnė. Gyvename po 4 žmones. Nei piktumų, nieko nebūna. Kai sėdėjau darbo būryje, tai ten buvo blakių, nesinori per daug kalbėti, bet ten gyventi tikrai yra baisu. Tikra kankynė. Aišku, Lukiškėse dar baisiau būdavo. Į dušą tada leisdavo tik kartą per savaitę. Dabar jau galima kone kiekvieną dieną nusiprausti. Yra pliusų ir minusų, tik tų pliusų labai mažai.
– Įkalinimo įstaigoje gaminate meno kūrinius. Čia atradote pašaukimą?
– Jau laisvėje kažką pagamindavau. Nors šiaip dirbu prie statybų. Tik laisvėje to laiko neturėdavau. Laisvėje laikas – prabangos prekė. Šeimą reikia maitinti. Iš meno sunku tą padaryti. Man meno kūriniai padeda atsipalaiduoti.
– Kokia yra jūsų dienotvarkė?
– Ryte išeinu 8 val. į darbą. Dirbu staliumi. Grįžtu apie 15 val. Tada tiesiai į dailės studiją ir apie 20.30 val. iš ten grįžtu. Tokia mano dienotvarkė. Per išeigines, visą dieną dailės studijoje praleidžiu.
– Ko labiausiai trūksta įkalinimo įstaigos parduotuvėje?
– Mėsos, nes čia rūkyti gaminiai. Ir kainos didelės. Dabar artimieji nieko atnešti nebegali, nors anksčiau būdavo kitaip.
– Jums liko 5 metai. Tai daug ar mažai, kai jau esate atsėdėjęs 9 metus?
– Kiekvieni metai yra daug. Sunkiausia – psichologiškai. Esi atskirtas nuo šeimos. Gali paskambinti iš taksofono, vaizdo skambučiu. Karantino metu buvo apriboti pasimatymai.
– Minėjote, kad pliusų įkalinimo įstaigoje nėra daug, bet kokį pagrindinį išskirtumėte?
– Didelis pliusas – tos išvykos kas 3 mėnesius. Tu jau gali integruotis į visuomenę. Daug metų praleidi už grotų, kur galioja kitos taisyklės, o čia gali bendrauti su artimaisiais.
– Kokį visuomenės požiūrį į nuteistuosius matote?
– Atsirenki. Jau matai, kas suvokia situaciją, kokia čia yra, o kas nelabai. Aš pats net neįsivaizdavau, būdamas laisvėje, kaip įkalinimo įstaigoje viskas yra iš tikrųjų. Žodžiais neapibūdinsi. Su šeima apie tai net nekalbame. Visuomenė žiūri į mus, kaip į kitokius žmones. Yra išankstinis nusistatymas.
– Ar nėra pavojinga įkalinimo įstaigoje turėti pinigų?
– Ne, gal anksčiau ir kitaip būdavo.
– Ar susiradote čia draugų?
– Stengiuosi per daug su niekuo neatvirauti. Atsirenki, su kuo bendrauti. Matai žmogų, kuris normalesnis. Randi bendrų temų. Nei pažįstami, nei ką. Bet artimai nebendraujame. Arbatos atsigeri ir tiek.
– Ką veiksite atsidūręs laisvėje?
– Visą laiką apie tai galvoju. Aš grįšiu dirbti atgal į statybas. Nežinau, ką su meno kūriniais darysiu. Iš jų nepragyvensiu. Menas yra labiau pramoga.
– Ar daug nuteistųjų vos palikę įkalinimo įstaigą vėl čia sugrįžta?
– Esu girdėjęs tokių istorijų, kai išvažiuoja ir vėl sugrįžta. Niekada gyvenime apskritai nepagalvojau, kad čia atsidursiu. Bet tikiuosi negrįšiu čia. Su likusiais čia bendrauti taip pat neketinu. Į savo šeimos lizdą ir kuo toliau nuo čia. Kiekvienam savo.
– Kokia situacija dėl lygtinio paleidimo?
– Dar nesuėjo reikiamas terminas, bet netrukus jau bus galima kreiptis dėl to. Nusižengimų rimtesnių neturiu. Per visą laiką, gal tik dukart buvau papeiktas dėl menkniekių.
– Jūs pats einate į darbą. Kaip vertinate tuos nuteistuosius, kurie išleisti dirbti nusprendžia pabėgti?
– Čia priklauso nuo to, ko žmogus nori, siekia. Vienam užtenka grįžus namo pagerti. O tada taisyklių besilaikantys nuteistieji kenčia. Tie, kurie kažko siekia. Mes visi viename katile verdame.
– Kokią vietą įkalinimo įstaigoje užima baimė?
– Yra labiau įtampa, o ne baimė. Girdėjau apie tą atvejį, kai buvo nudurtas nuteistasis. Čia kiekvienam žingsnyje gali paslysti. Reikia atsiriboti. Nesiveliu į diskusijas. Geriau neatsakyti nieko. Yra karštų žmonių, kurie mažiau galvoja.
Tragiškas gaisras
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad tragiškas gaisras daugiabutyje Žirmūnuose kilo 2007 metais kovo 11-osios paryčiais. Be šešių žuvusiųjų, dar 22 gyventojai buvo traumuoti.
Dėl mažamečių ir dar kelių suaugusiųjų sveikatos sutrikdymo tyrimas nutrauktas suėjus senačiai. Šioje byloje net 64 asmenys dėl patirtos fizinės ir moralinės žalos buvo pripažinti nukentėjusiais.
Tarp žuvusiųjų buvo poetas ir scenaristas Mantas Gimžauskas, fotografas ir poetas Remigijus Audiejaitis, buvęs Seimo narys Petras Šakalinis. Tąsyk ugniagesiai prie degančio namo negalėjo greitai privažiuoti, nes jo kieme buvo sustatyti gyventojų automobiliai, o namo avariniai išėjimai užversti šiukšlėmis ir įvairiais senais rakandais.
