Vakar premjeras Andrius Kubilius per radiją pareiškė, kad jo inicijuotos diskusijos „tam tikra dalimi“ paskatino „Vilniaus energiją“ net 30 procentų sumažinti sostinės gyventojams sąskaitas už šildymą. Tik pamiršo pridurti, kad gyventojams už viską teks susimokėti po savivaldybių rinkimų.
Premjeras varžosi su oru
„Gerai yra tai, kad šilumos tiekėjai jau pradeda reaguoti. Ir tas „Vilniaus energijos“ pareiškimas, kad sąskaitos už šildymą sausį bus 30 proc. mažesnės, yra tam tikra dalimi paskatintas valdžios diskusijų ir sprendimų paieškos“, – įsitikinęs premjeras A.Kubilius.
Šilumą vilniečiams tiekianti bendrovė „Vilniaus energija“ tvirtina, kad apie 30 proc. mažesnes sąskaitas lėmė gerokai aukštesnė, palyginti su gruodžiu, oro temperatūra, mat vartotojai sąskaitas gauna už faktiškai sunaudotą šilumos energiją.
Lietuvos hidrometeorologų duomenimis, pernai gruodį vidutinė oro temperatūra buvo nukritusi iki -7,5 laipsnio, o šių metų sausį pakilo iki -3,3 laipsnio.
Vis dėlto padidėjusio valdžios dėmesio, o gal greičiau artėjančių rinkimų įtaką mažesnėms sąskaitoms įtarti galima. Mat šilumos skaitiklių rodmenys sausį buvo nurašyti nelaukiant paskutinės sausio dienos. O daugiabučių bendrijų ir namų administratorių asociacijos „Būsto rūmai„ prezidentas Juozas Antanaitis viešai teigė, kad taip mažinama našta gyventojams – jiems dalis sausio šildymo išlaidų perkeliama į vasario sąskaitą.
Trukdo steigtis bendrijoms
Vakar A.Kubilius šilumos tiekėjus netiesiogiai apkaltino ir tuo, kad gyventojai vangiai buriasi į bendruomenes, kurios galėtų užtikrinti mažesnes sąskaitas už šildymą. Esą žmones įnirtingiau burti turėtų daugiabučių namų administratoriai, tačiau jų pavaldumas privačioms kompanijoms, nuosavybės santykiais susijusioms su šilumos tiekėjais, kelia pagrįstą įtarimą, kad namų administratoriai nėra suinteresuoti, jog atsirastų aktyvių ir informuotų šilumos vartotojų.
„Vakarų pasaulis nieko nėra geresnio išradęs, kaip tiktai įgalinto vartotojo principų ugdymą. Kitaip sakant, vartotojui įdiegus suvokimą, kokias jis paslaugas gauna, tai yra vienas iš stipriausių gaunamų paslaugų kontrolierių, kas yra demokratiniame pasaulyje“, – miglotai aiškino A.Kubilius.
Jis užtikrino, kad šiuo metu valstybės politika šilumos ūkio reikaluose koncentruojasi ties nuosavybės atskyrimo procesų įgyvendinimu. Esą tai suvaržytų monopolijas ir skatintų konkurenciją.
A.Kubilius taip pat ragino nuo gamtinių dujų vartojimo šilumos energijos gamyboje pereiti prie biokuro, kuris akivaizdžiai sumažina šildymo sąskaitas. Premjeras, matyt, pamiršo, kad ne kas kitas, o Vilnių valdantys jo partijos nariai prieš pusmetį ignoravo sostinės šilumos tinklų nuomininko – prancūzų bendrovės „Dalkia“ – pasiūlytas alternatyvas pertvarkyti sostinės šildymą taip, kad 60 proc. energijos būtų gaunama naudojant biokurą.
Renovacija neišvengiama
„Vilniaus energijos“ atstovas ryšiams su visuomene Nerijus Mikalajūnas tvirtino, kad šilumos tiekėjai yra pasirengę įgyvendinti visų valstybės institucijų teisėtus nurodymus.
Dideles sąskaitas už šildymą jis pirmiausia siejo su kiaurais sostinės gyventojų namais. „Vilniaus energijos“ atstovas aiškino, kad šilumos tiekėjai, taip pat kaip ir Vyriausybė, remia daugiabučių renovaciją, nes šilumininkų pelnas priklauso ne nuo gyventojų suvartoto šilumos kiekio, o nuo įmonių valdomo ilgalaikio turto.
N.Mikalajūno teigimu, Vilniaus šilumos trasose dabar prarandama apie 12 proc. energijos, o prieš maždaug 8 metus, kol jos nebuvo renovuotos, nuostoliai siekė apie 22 proc.
„Pavyzdžiui, Kaune, kur šilumos tinklai priklauso savivaldybei, nuostoliai vis dar siekia 18 proc., o Vilnius pagal šį rodiklį vos 2 proc. atsilieka nuo Helsinkio, – sakė „Vilniaus energijos“ atstovas. – Deja, šilumos nuostoliais pačiuose namuose mes lenkiame Helsinkį net 300 proc. Tik ant namų stogų nutirpstantis sniegas ne taip matyti, kaip virš šilumos trasų“.
Valentinas Mazuronis, Seimo narys:
Vyriausybė nepadarė nė vieno žingsnio, kad šilumos kainos bent jau neaugtų. Kitados ji galėjo ir privalėjo derėtis su Rusija dėl dujų kainos. Dabar mokame 15 proc. brangiau nei latviai ir estai.
Nustatant bazinę šilumos kainą, į formulę įtraukiamas šilumos tiekėjų darbo užmokesčio vidurkis – apie 5 tūkst. litų per mėnesį. Bazinė kaina peržiūrima tik kas 5 metai. Kas trukdo Vyriausybei keisti tą tvarką? Be to, šilumos gamintojams suteikta galimybė reguliuoti daugiabučių šilumos mazgus ir tiekiamos energijos kiekį. Kiek jiems reikia, tiek jie ir „užpila“. Vyriausybė turi savo rankose visas vadžias, kad padarytų taip, jog tas, kuris gamina ir tiekia šilumą daugiabučiams namams ir visuomeniniams pastatams, negalėtų kartu ir nustatinėti, kokį kiekį energijos jie turi pirkti. A.Kubiliaus sušauktame pasitarime apie tai net kalbos nebuvo. Išreklamuotas vienintelis dalykas – kad sąskaitose būtų nurodyta, už ką žmonės moka. Tai neturi nieko bendra su realia kontrole ir su realiu kainų mažinimu.
Ką daro šilumininkai? Fiksuoja skaitiklių rodmenis prieš savaitę iki mėnesio pabaigos. Vadinasi, už sausį sąskaitos bus mažesnės, bet likusi sunaudotos šilumos dalis bus įskaičiuota į vasario sąskaitą. Tokį A.Kubiliaus ir Vilniaus šilumininkų „susitarimą“, švelniai tariant, vadinčiau politine prostitucija. O iš tiesų tai yra absoliutus žmonių kvailinimas: šį mėnesį padarykite normalias sąskaitas, o po rinkimų smaukite žmones, kiek tik norite...
Alia ZINKUVIENĖ
