Joninių naktį dauguma lietuvių ieško paparčio žiedo. O štai uteniškis Almantas Raščiauskas kasmet trumpiausią metų naktį skiria Joninių vainikėlių paieškoms. Per 30 metų vyriškis iš įvairių Lietuvos regionų jų surinko kelis šimtus. Ši unikali kolekcija įrašyta į šalies rekordų knygą.
Tradicijos neliečiamos
Neįprastą pomėgį turinčio A.Raščiausko sodo namelį puošia per 200 šiame ir praėjusiame amžiuje nupintų Joninių vainikų.
„Niekada neprašau atiduoti vainikėlio. Tai būtų negarbinga ir negražu. Surenku tik po vidurnakčio, kai jis būna atlikęs savo ritualinę pareigą. Ieškant vainikų, ne kartą teko bristi į upelį, vandenyje apvirsti", - šypsosi jau daug metų per Jonines eksponatų savo kolekcijai ieškantis vyras.
Specialių įrankių vainikėlių „žvejybai" A.Raščiauskas neturi. Juos iš vandens telkinių išgraibsto rankomis. Dažniausiai pagauna užkibusius už medžio šaknies ar žolių. „Laukiu to momento, kai jie pasiekia amžiną uostą. Plaukiančio taip pat niekada neliečiu ir tradicijų nelaužau", - sako mechaniku dirbęs uteniškis.
Pynimo paslaptys - menas
Kolekcininkas pažymi, kad dabar Joninių vainikėliai - įvairesni nei praėjusiame amžiuje. „Paprastai jie pinami iš 9 žolynų. Bet dažniausiai naudojami 4-5 skirtingi augalai. Sovietmečiu buvo išnaikinta augmenija, žolės nykios. Todėl ir XX a. pabaigos vainikėliai - maži, skurdūs. O dabar merginos gali nupinti didžiulius, per galvą užmaunamus, įvairiaspalvius vainikus iš skirtingų augalų", - pasakoja vyras.
Beje, metams bėgant keitėsi ne tik vainikų “sudėtis", bet ir pynimo raštai. Iš jų net galima atskirti, kurio regiono vainikas.
„Man labiausiai patinka aukštaitiški. Šiame krašte būdingos pynės iš kelių vijų. Vainikėlių pynimo paslaptys, kaip ir audėjų, - tikras menas, jos perduodamos iš kartos į kartą", - tikino A.Raščiauskas.
Jis apgailestauja, kad dabar vainikėlis prarado savo magišką galią ir liko tik gražios tradicijos tąsa. “Seniau Joninių naktį būdavo įpinta daugiau legendų, burtų. Dabar ir laužai kaimuose užgeso, ir Jonų tiek nebeliko", - apgailestauja vyras.
Kvapai atgyja per Kalėdas
Pirmą vainikėlį A.Raščiauskas rado Utenoje prie užtvankos daugiau nei prieš 30 metų. Pagailo jam vandens blaškomo vainikėlio, todėl parsinešė namo. Nuo to laiko jis nepraleidžia nė vienų Joninių. Tiesa, per tiek metų kartais pasitaikydavo namo grįžti ir tuščiomis, tačiau dažniausiai uteniškio kolekcija pasipildo bent keliais, o kartais ir keliolika naujų eksponatų. Dabar jo sode džiūva jau per 200 sužvejotų vainikėlių.
„Mano sodo namelis - kaip sanatorija. Vainikuose supintų žolelių gydomosios savybės man padeda išlikti galingam ir stipriam, - šypsosi jis. - Įdomu tai, kad žolelių kvapų gausa ypač pasireiškia prieš Kalėdas. O, pavyzdžiui, ąžuolas savo gerąsias savybes skleidžia kasdien nuo 21 iki 1 valandos nakties."
Išplukdytus vainikėlius vyras vytina šiaurinėje sodo namelio pusėje. Jų ilgaamžiškumas priklauso nuo kruopščios priežiūros. Išgriebto iš vandens vainikėlio jokiu būdu negalima džiovinti saulėje.
Kolekcininkas prisipažįsta, kad tiek metų rinktus ir saugotus vainikėlius gaila būtų išmesti. Tiek jų žolelės suteikė stiprybės, o ir garbės, - kaip neslepia. Jo kolekcija susidomėjo ir prezidentai, ir gydytojai, ir mokslininkai.
Edita MAŽELYTĖ
