Į Krekenavos regioninio parko teritoriją įtrauktos Upytės gyventojai save lygina su rezervate įkurdintais indėnais. Turistams be Čičinsko kalno nelabai surandantys ką parodyti upytiečiai nesuvokia, kodėl jų gyvenvietė turi tokį pat statusą kaip ir Kuršių nerija, ketvirtadienį rašo laikraštis "Sekundė".
Regioninio parko vardas žmonėms kelia ne pasididžiavimą, o pasipiktinimą – netgi gyvenantieji Upytės centre dėl ypatingo statuso su savo turtu negali elgtis kaip panorėję.
Žemė tapo našta
Dalį trijų dešimčių arų sklypo sumanęs padovanoti dukrai upytietis Juozas Jakubonis susidūrė su jį apstulbinusia kliūtimi. Pasirodo, netgi ne kokioje vaizdingoje vietovėje, o pačiame miestelio centre gyvenantis vyriškis su savuoju sklypu daryti ką nori neturi teisės vien todėl, kad Upytė patenka į Krekenavos regioninio parko teritoriją.
„Mes, upytiečiai, esame užspeisti kaip kokie indėnai rezervate – savo sklypų dalyti negalime, plėstis irgi ne. Nesvarbu, kad čia nei paežerė, nei paupys – absurdiška situacija, ir tiek. Aš prie parlamento sausio 13-ąją stovėjau, o tapau indėnu ir jokios laisvės nematau“, – piktinosi J.Jakubonis.
Vien todėl, kad gyvena regioninio parko teritorijoje, upytiečiui per didelis sklypas tapo našta. Kad žemėje nesikerotų piktžolės, vyriškis dukrai numatytame sklype pasisodino jam nereikalingų bulvių.
„Man tas sklypelis absoliučiai jokios naudos neduoda, o dukra jame namą gal galėtų pasistatyti“, – teigė pašnekovas.
Dėl nelemtojo sklypo J.Jakubonis užtarimo kreipėsi ir į rajono merą Povilą Žagunį, ir į rajono Savivaldybės Architektūros skyriaus vedėją Saulių Glinskį, tačiau žemės reikalai nepajudėjo iš vietos.
Logikos neįžvelgia
Aklavietėje jaučiasi atsidūręs ir vos už kelių kilometrų nuo Upytės ūkininkaujantis Antanas Zopelis. Regioninio parko statusas vyriškiui užkerta kelią plėsti ūkį. Pagal dar 2002-aisiais Vyriausybės patvirtintą reglamentą saugomose teritorijose naujai statomų pastatų aukštis negali viršyti 9,5 metro, o statiniai, nepriklausomai nuo sklypo dydžio, negali užimti daugiau nei 300 kvadratinių metrų.
„Visa veikla stabdoma, nes neįmanomos jokios rimtesnės statybos. Pavyzdžiui, 2000 kvadratinių metrų angaro jau nebeleidžiama pasistatyti. Bet juk negaliu iš čia pasitraukti tiek į ūkį investavęs. Čia – žemdirbiškas kraštas, koks dar gali būti regioninis parkas“, – stebėjosi A.Zopelis.
Upytei tekęs statusas absurdiškas atrodo ir seniūnijos Žemėtvarkos skyriaus vyriausiajai specialistei Nijolei Kudarauskienei. Moteris neslėpė nerandanti logiško paaiškinimo, kodėl Upytei taikomi tokie pat apribojimai kaip šalies perlu vadinamai Neringai.
„Koks regioninis parkas gali būti miestelio centre? Suprantu, kad tokie griežti reikalavimai keliami miškų apsuptam ir vaizdingoje vietoje esančiam Čiūrų kaimui, bet Upytė tikrai tėra regioninio parko prielipas“, – įsitikinusi N.Kudarauskienė. Jos nuomone, problema išsispręstų, jei Čičinsko kalnu garsėjanti gyvenvietė tiesiog būtų atskirta nuo parko teritorijos.
„Mums iš viršaus tokį statusą nuleido žmonių nuomonės nė nepaklausę, o dabar ir kenčia, ypač ūkininkai“, – pripažino žemėtvarkininkė.
