Bendrovės „United Parcel Service“ (UPS) įkūrėjas Džimas Keisis nustebtų pamatęs, kuo tapo jo kadaise rūsyje pradėta kukli kurjerio veikla. Iš pradžių buvę tik dviese, dabar šios bendrovės darbuotojų skaičius grėsmingai artėja prie pusės milijono.
UPS kasdien pristato beveik 15 mln. siuntų daugiau nei 200 šalių rinkose, aptarnaujama 7,9 mln. nuolatinių klientų, o UPS rudųjų autobusiukų Jungtinėse Valstijose yra daugiau už įprastų autobusų.
Tiesa, viskas prasidėjo daug kukliau prieš daugiau nei šimtą metų. Tiesą pasakius, viskas prasidėjo dar seniau. Norint suprasti kaip UPS tapo tokia, kokia yra šiandien, būtina grįžti į jos įkūrėjo Džimo Keisio vaikystės metus.
Keisių šeima ir Sietlo miestas
1897-aisiais metais Keisių šeima persikėlė gyventi į Sietlą. Tuo metu Sietlo populiacija siekė vos 65 tūkst. gyventojų. Džimui buvo devyneri. Jis su savo jaunesniais broliukai nuolat buvo įnikę į naujų apylinkių tyrinėjimą.
Miesto ekonomiką palaikė gausūs medienos, anglies ir žuvies ištekliai. Prekyba ir transporto paslaugos buvo papildomi įmonių pelno šaltiniai iš garlaivių ir tarpkonentinio geležinkelio. Jaunasis Džimas negalėjo nematyti daugybės gaunamų ir siunčiamų prekių.
Džimo tėvas Henris Keisis turėjo polinkį į nuotykius ir verslą, tačiau silpna sveikata, plaučių tuberkuliozė pakirto jo siekius. Taip pat laikas nebuvo itin palankus – XIX a. pabaigoje JAV ekonomika nusilpo, didėjo nedarbas. Henris ėjo iš vieno darbo į kitą, vos sudurdamas galą su galu, nuolatos krenkšdamas ir kosėdamas.
Tuo metu Džimas buvo pakankamo amžiaus, kad nujaustų tėvų augantį susirūpinimą, suprastų, kad jo tėvas nėra toks sveikas kaip kiti vyrai. Netrukus Henris visiškai nebegalėjo dirbti. Paskatintas bėdos ir klestinčio Sietlo ėmė veikti jo sūnus Džimas.
XIX a. pabaigoje dirbančių vaikų skaičius Amerikoje pasiekė stulbinamą ribą. Daugelis manė vaikų darbą esant išnaudojimu, bet Keisis neturėjo pasirinkimo. Turėdamas apginti du jaunesniuosius brolius, pasirūpinti motina ir ligotu tėvu, vienuolikametis Džimas buvo ne pagal amžių subrendęs.
Sunki Džimo Keisio vaikystė
1899-aisiais metas Džimas perėmė atsakomybę ant savo pečių, metė mokyklą ir ėme ieškotis darbo, kaip daugybę kartų matė darant tėvą. Kasdien jis traukdavo pėsčiomis į miesto centrą, dvidešimt kelis kvartalus nuo savo namų ir teiraudavosi darbo. Keli žmonės patarė, kad toks jaunuolis galėtų dirbti kurjerio ar pasiuntinuko darbą.
1899-aisiais metas Džimas Keisis perėmė atsakomybę ant savo pečių, metė mokyklą ir ėme ieškotis darbo, kaip daugybę kartų matė darant tėvą. Kasdien jis traukdavo pėsčiomis į miesto centrą, dvidešimt kelis kvartalus nuo savo namų ir teiraudavosi darbo. Keli žmonės patarė, kad toks jaunuolis galėtų dirbti kurjerio ar pasiuntinuko darbą.
Džimas patraukė į „Bon Marché“, didžiausią universalinę parduotuvę mieste. Susijaudinęs, bet paprastas jis mandagiai paklausė personalo vadovo, ar parduotuvė neturėtų jam kokio nors darbo. Motina išmokė jį elgtis draugiškai ir su pasitikėjimu žiūrėti žmonėms tiesiai į akis.
Pastebėjęs Džimo mandagumo ir ryžtą, vadovas tarė: „Mūsų kurjeriui praverstų padėjėjas. Du su puse dolerio per savaitę. Atvyk rytoj ryte, 7.45 val. Pasitempęs.“
Vienas kurjeris berniukui išdėstė siuntų pristatymo pradmenis, kad namai lyginiais numeriais yra vienoje gatvės pusėje, o nelyginiais – kitoje ir kad nuo gatvės nematomi namai žymimi trupmenomis. Taip auganti Džimo bičiulystė su viliojančiomis Sietlo gatvėmis ir skersgatviai tapo jo pajamų šaltiniu.
1900-ųjų rugsėjį gimė jaunėlė sesuo Margaret, ir finansinė šeimos padėtis dar pablogėjo. Džimo brolis Haris taip pat paliko mokyklą ir įsidarbino pinigus nešiojančiu pasiuntinuku „Bon Marché“. Kurį laiką du vyresnieji išlaikė visą šeimą už 6 dolerius per savaitę.
Henrio Džosepo Keisio būklė – pulmonary phthisis – tolydžio blogėjo, kol galų gale 1902 m. spalio 30 d. jis mirė. Likę šeimos nariai, laikydamiesi drauge, ir toliau gyveno East Union gatvėje 2508.
Darbas pasiuntinuku telegrafo bendrovėje
Septintoje klasėje Džimas gavo pasiūlymą dirbti kurjeriu Amerikos regioninėje telegrafo bendrovėje (ADTC) už komisinius. Bendrovė buvo įsteigta teikti kurjerių paslaugas Sietlo pašto ir telegrafo bendrovei.
Kadangi Sietlas yra kryžkelėje tarp Ramiojo vandenyno, Aliaskos ir JAV, pranešimų buvo gausu. Taksofonai buvo strategiškai išdėlioti po visą Sietlą: įmonėse, viešbučių vestibiuliuose, vaistinėse, pensionuose.Tuo metu telefonų buvo nedaug. Todėl rašytinių ir žodinių pranešimų pristatymas bei grįžimas atgal su atsakymu sudarė didelę Džimo darbo dalį. Jis paimdavo ir išvežiodavo telegramas, paštą, siuntinius. Nebuvo kada nuobodžiauti.
Džimas prašė naktinių pamainų, nuo 19 iki 7 valandos. Nakties paslaptys atrodė kerinčios ir nuotykingos. Vis dėlto tamsos kultūra buvo kitas pasaulis, kartais šokiruojantis mandagų, darbštų trylikametį. Bet jis buvo pasiryžęs sąžiningai ir mandagiai elgtis su visais klientais, kad ir kas jie būtų.
Ne visi pavedimai buvo telegramos. Daugelis skambinančiųjų buvo narkomanai, reikalaujantys, kad kurjeris papildytų jų slaptas atsargas. Džimas be baimės eidavo šešėlių kupinais egzotiškais koridoriais pas prekiautojus, kurie vos už 25 centus užtepdavo tešlos pavidalo narkotiko ant kortelės ir suvyniodavo pristatymui.
Ant savo plokščios kepurės jam tekdavo nešti padėklus maisto iš restoranų į namus, viešbučius, nuomojamus kambarius. Kaip įprastai, jis skubėdavo įspėti traukinių kūrikus ar inžinierius apie nenumatytus išvykimus ar neįprasto laiko pamainas.
Prižiūrėdavo vaikus viešbučių kambariuose, kol jų tėvai lankydavo teatre, taip pat pūsdavo bažnyčios vargonų dumples choro repeticijose, rinkdavo užstatus nepataisomiems nusikaltėliams, netgi dirbdavo detektyvu.
Pirmieji versliukai
Maždaug apie 1902-uosius Džimui šovė į galvą mintis įsteigti telefonistų tarnybą. Jo partneriai tapo du draugai, buvę kurjeriai. Pačiam Džimui buvo penkiolika metų ir jam pavyko susitaupyti 30 dolerių.
Iki 1903-iųjų telefonai vis labiau populiarėjo kaip galimas taksofonų pakaitalas. Džimas, jau tada demonstravęs gebėjimą nujausti rinkos poreikius ir siūlyti sprendimus, numatė būsimą telefono svarbą ir dominavimą Amerikos pramonėje. Šiuo atveju jo idėja keleriais metais pralenkė laikmetį.
Iki 1903-iųjų telefonai vis labiau populiarėjo kaip galimas taksofonų pakaitalas. Džimas, jau tada demonstravęs gebėjimą nujausti rinkos poreikius ir siūlyti sprendimus, numatė būsimą telefono svarbą ir dominavimą Amerikos pramonėje. Šiuo atveju jo idėja keleriais metais pralenkė laikmetį.
Pavadinę savo įmonę „City Messenger Service“ (liet. „Miesto kurjerių paslaugos“), 1903-iųjų lapkričio mėnesį jis ir du jo partneriai išsinuomojo biurą Vašingtono gatvėje, įsivedė telefoną ir laukė, kol jis suskambės. Verslas ėjosi taip lėtai, kad vienas partneris pasidavė ir pasitraukė.
Galiausiai, du paaugliai susirado pirkėją ir 1905-ųjų lapkritį pardavė verslą Ralfui Lesteriui, o patys negaišdami laiko išvyko į Goldfildą (Nevados valstija) laimės ieškoti.
Naujoje vietovėje verslas sekėsi daug geriau. Goldfilde jau veikė šeši šimtai telefonų, neįtikėtinas skaičius turint galvoje technologijos naujumą. Vienam biuro vadovui reikėjo kurjerių, kurie išnešiotų nuolat plūstančius pranešimus. Vien tai garantavo 50 dolerių įplaukų per mėnesį.
Kadangi pėsčiomis ar dviračiu reikėjo pristatyti daugybę pranešimų, jie mielai priėmė trečią partnerį Džoną Moritzą. Kaip teigiama Džimo Keisio memuaruose, trijulė suprato, kad viskas, ką jie gali pasiūlyti, – tai geras aptarnavimas. Jie dirbo taip sąžiningai, kaip tik sugebėjo, mieste, kuris pasižymi chaosu ir netvarka.
Šis laikotarpis buvo jaudinantis. Berniukai gainiojo savo dviračius po visą miestą išvežiodami daugybę pranešimų ir vykdydami kitus pavedimus. Deja, jaudulys virto tragedija.
Vieną šeštadienio naktį Džonas Moritzas atsitiktinai dviračiu atsitrenkė į bastūną Džoną Tompsoną. Šis iššovė ir Moritzas žuvo. Šaltakraujiška žmogžudystė sukrėtė berniukus. Jie nusprendė palikti Golfildą.
UPS pirmtakės įkūrimas
1907 m. kovo mėnesį, kai Džimui sukako devyniolika, jis grįžo į Sietlą. Apsistojęs prie buvusios darbovietės, ADTC, Keisis atnaujino ryšius su buvusiu kolega Klaudu Rainu, kuris pažinojo miestą kaip penkis pirštus.
Laikas kurti verslą buvo palankus. Sietlas klestėjo, bet telefoną ar automobilį turėjo nedaugelis, todėl kurjerių ir siuntų pristatytymo paslaugos turėjo didelę paklausą. Niekas neužsiiminėjo siuntų pristatymo verslu, o Džimis su Klaudu turėjo patirties.
Senas Keisių šeimos draugas Džeimsas Briūvsteris sutiko paskolinti jaunuoliams 100 dolerių įmonei įsteigti. Briūvsteris pažinojo Džimą, buvo pastebėjęs jo darbščią prigimtį, sąžiningumą ir nuoširdumą.
1907 m. rūgpjūčio 28 d. Džimas Keisis ir Klaudas Rainas įsteigė bendrovę „American Messenger Company“ (UPS pirmtakė). Jie įsikūrė mažyčiame biurelyje rūsyje po Raino dėdės Čarlzo Džounso smukle, su padovanotais baldais.
Taip pat buvo du telefonai, kuriuos davė Sietlą aptarnaujančios telekomunikacijų bendrovės. Du jaunuoliai žengė į rinką priimdami ir mokydami geriausius kurjerius, kokius galėjo rasti. Susiformavo šešių darbščių, patikimų berniukų komanda.
Bendrovėje „American Messenger Company“ galiojo kelios griežtos taisyklės. Telefonu atsiliepdavo tik Džimas ir Klaudas. Iš kurjerių buvo reikalaujama mandagumo ir greičio.
Reikalui esant, berniukai galėjo pasinaudoti dviem dviračiais, t.y. jei adresatas per daug toli ar nepasiekiamas tramvajumi. Bendrovė siūlė „geriausias paslaugas ir mažiausias kainas“ visą parą, įskaitant vakarus, sekmadienius ir švenčių dienas.
Įsitvirtinimo laikotarpis
Džimas Keisis ir Klaudas Rainas buvo tvirti jaunuoliai, einantys paskutiniuosius paauglystės metus. Abu gerai susipažinę su informacijos, žmonių ir prekių srautas. Džimas buvo paprastas ir mąslus, o Klaudas – mėgstantis bendrauti.
Siekdami aplenkti kitas devynias konkuruojančias kurjerių bendroves, Džimas ir Klaudas skubiai iškabinėjo po miestą išsiskiriančius raudonos ir baltos spalvų plakatus: „Reikia kurjerio? Main 1918. Nr. 5074. Geriausios paslaugos už mažiausią kainą.“
1907 m. rūgpjūčio 28 d. Džimas Keisis ir Klaudas Rainas įsteigė bendrovę „American Messenger Company“ (UPS pirmtakė). Jie įsikūrė mažyčiame biurelyje rūsyje po Raino dėdės Čarlzo Džounso smukle, su padovanotais baldais. Taip pat buvo du telefonai, kuriuos davė Sietlą aptarnaujančios telekomunikacijų bendrovės.
Šūkis nebuvo pasirinktas lengvabūdiškai. Komanda daug dirbo, kad įgyvendintų duotą pažadą. Norėdami teikti geriausias paslaugas už mažiausią kainą, jie rūpestingai rinkosi berniukus ir mokė juos, kaip mandagiai bendrauti su klientais ir kitais žmonėmis.
Svarbus buvo ir sąžiningumas. Gavę pavedimą ir neturėdami laisvo kurjerio, Džimas niekada nesakydavo „tuojau“, kaip kad darė daugelis konkurentų. Jie sąžiningai pranešdavo, kad gali užtrukti visą pusvalandį.
Netrukus klientai žinojo,, kad „American Messenger Company“ kurjeriai visada atvyksta Džimo ar Klaudo pažadėtu laiku. Partnerių pirmoji taisyklė – „niekada nežadėk daugiau nei gali įvykdyti ir įvykdyk tai, ką žadėjai.“
Patikimumas reiškė darbą kiaurą parą be jokių išeiginių. Jie troško, kad klientai, ypač vaistinės, viešbučiai ir restoranai, pasikliautų „American Messenger Company“ bet kuriuo paros metu. Klaudas ar Džimas miegodavo ant nurašyto užkandinės bufeto, naudojamo vietoj rašomojo stalo, laukdami nedažnų nakties skambučių.
Kasdien siuntas išnešiojo dešimt nuolatinių kurjerių, o kartais būdavo samdoma laikinų pagalbininkų, ypač per metines šventes. Per 1912-ųjų Kalėdas į Sietlo gatves išėjo 75 „American Messenger“ kurjeriai, dėvintys stilingas kurjerių kepures.
Tačiau iš esmės gerai besiklostantis verslas stovėjo vietoje. Naujų klientų buvo nedaug, o pėstieji kurjeriai turėjo apeiti dideles teritorijas ir vis dar švaistė daug laiko paprastiems, mažai pelningiems pavedimams.
Augimą paskatinusi partnerystė
Džimas Keisis nuolat galvojo, kaip įveikti sąstingį. Jis praleido daug valandų ieškodamas būdų, kaip tapti visuotine siuntų tarnyba, kuri pritrauktų naujų klientų. Bendrovės įkūrėjai priėmė labai svarbų sprendimą – pasirašė protokolą dėl tolesnės plėtros – partnerystės.
Kitas jaunuolis, dvidešimtmetis Evertas Makabas, buvo uoliausias „American Messenger Company“ konkurentas. Makabo bendrovė „Motorcycle Delivery Company“ buvo pirmoji visiškai motorizuota bendrovė Sietle.
Tai buvo sutuoktinių verslas. Makas ieškodavo naujų verslo galimybių, o Garnet Makabė dirbo biure. Džimas ir Klaudas pirmieji kreipėsi į Maką ir nupiešė viziją, kaip galėtų išvežioti universalinių parduotuvių siuntas po Sietlą, sujungę savo įmones.
Makas iškart susižavėjo idėja ir netrukus dvi bendrovės tapo viena, kuri pavadinta „Merchants Parcel Delivery“ (liet. „Pirkinių pristatymo paslaugos“). Bendrovėje dirbo 25 kurjeriai, o mėnesio pajamos siekė 2,2 tūkst. dolerių.
Tuo metu, kai buvo sujungtos bendrovės, žmonės daugiausia apsipirkdavo universalinėse parduotuvėse, o šios turėjo savo kurjerius. Džimas, Klaudas ir Makas siekė šį modelį pakeisti ir pasiūlyti savo kurjerius. Tokiu būdu kelionės tampa ekonomiškesnės, o klientai galės gauti savo pirkinius vienu ir tuo pačiu metu iš vieno kurjerio.
Problema ta, kad ant dviračio ar motociklo siuntinius reikėjo krauti į aukštą stirtą. Trys verslininkai pasiskolino pinigų ir nusipirko naująjį 1913-ųjų „Ford T“ modelį.
Išėmę keleivinę dalį, patį automobilį nudažė ryšiai raudona spalva, o ant šono puikavosi bendrovės pavadinimas. Blizgantis sunkvežimiukas galėjo vežti iki penkiasdešimties krovinių ir buvo puiki reklama.
Iki 1915-ųjų „Merchants Parcel Delivery“ turėjo keturis automobilius, penkis motociklus ir trisdešimt pėsčių kurjerių. „Merchants Parcel Delivery“ tapo didžiausia siuntų ir kurjerių bendrove Sietle.
Didysis persilaužimas
Baigiantis 1917-iems metams, Klaudas Rainas nusprendė palikti partnerius. Šio sprendimo priežastys miglotos, bet atrodo, kad Rainas susipyko su Garnet Makabe dėl kažko, susijusio su pinigais. Manoma, kad Klaudas bandė pavogti pinigų iš bendro biudžeto, nors tai niekada nebuvo patvirtinta.
Tuo metu, kai buvo sujungtos bendrovės, žmonės daugiausia apsipirkdavo universalinėse parduotuvėse, o šios turėjo savo kurjerius. Džimas, Klaudas ir Makas siekė šį modelį pakeisti ir pasiūlyti savo kurjerius. Tokiu būdu kelionės tampa ekonomiškesnės, o klientai galės gauti savo pirkinius vienu ir tuo pačiu metu iš vieno kurjerio.
Nepaisant to, šie metai buvo perversmo metai. Nors universalinės parduotuvės nelengvai atsisakė savo siuntų, bet „Merchants Parcel Delivery“ argumentai buvo neįveikiami.
„Mes aiškiai pasakėme, kad neleisime jokios reklamos ant savo transporto priemonių“, – prisimena Džimas Keisis. „Taip pat pabrėžėme, kad mūsų kurjeriai geriausiai ir saugiausiai vairuojantys mieste. O geriausias argumentas buvo tai, kad, atsikratę siuntų pristatymo problemų ir perleidę jas mums, jie galės visą dėmesį sutelkti į prekybą.“
Galų gale prestižinė „Bon Marché“, universalinė parduotuvė, davusi mažajam Džimui Keisiui pirmąjį darbą, pasidavė ir perleido savo siuntas „Merchants Parcel Delivery“, tapdama pirmuoju stambiu bendrovės klientu.
Iš pradžių didžiausioji universalinė parduotuvė laikė savo transporto priemonių parką „dėl viso pikto“, bet parduotuvės darbuotojai buvo tokie patenkinti, kad po dviejų mėnesių jį išformavo.
Klestint universalinių parduotuvių siuntų išvežiojimo verslui Sietle, sumaniai valdydami procesus Džimas ir jo partneriai nesiliovė tikėti, kad jie aptiko gerą verslą, kurį galima išplėsti ir į kitus miestus. Apie tai – antroje straipsnio dalyje.
Šaltinis: Grego Niemano parašyta knyga „Didysis UPS: dar negirdėta istorija“ (2011 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Eugrimo“ leidykla.
Parengė: Kristina VIČIŪTĖ
