440 metų jubiliejų mininčio VU teatro meno vadovas Rimantas Venckus pastebi, kad beveik pusė į trupę priimtų naujų narių per metus teatrą apleidžia.
Be to, anot R. Venckaus, universitetų teatrai susiduria su dar viena problema – į juos nelabai nori eiti dirbti profesionalūs režisieriai.
Pasidalinti prisiminimais apie 440 sukaktį minintį Vilniaus universiteto teatrą sutiko ir keletas jame vaidinusių Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos darbuotojų.
Lietuvos radijo laidų vedėja Alvyda Bajarūnaitė laisvalikį su Vilniaus universiteto teatru susiejo ne studijų, o mokyklos laikais.
„Vilniaus universiteto Kiemo teatre vaidinau dar pati būdama moksleivė, vienuoliktoje klasėje. Aš nebuvau tikra „Kiemo“ aktorė, todėl, kad buvau dar moksleivė, o ne studentė, bet mane pakvietė a. a. Tadas Dambrauskas, kuris su dar kažkuo pagal J. Erlicką statė „Donžuaną“.
Mes su T. Dambrausku buvome šiek tiek pažįstami ir jis mane pakvietė sukurti pagrindinį vaidmenį. Įkūnijau visas Donžuano, kiek jis turėjo per gyvenimą, sutiktas moteris – suvaidinau keturias skirtingas moteris. Vieninteliame tame spektaklyje ir vaidinau“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
A. Bajarūnaitė sako negalinti pamiršti ir šiltos Vilniaus universiteto teatro atmosferos. „Aš buvau moksleivė, tai ta mano patirtis buvo bendraujant su moksleiviais ir moksleivių auditorija. Čia gi buvo studentija. Pamenu, kaip važiavom gastrolių į Latviją. Jie visi (Vilniaus teatro trupės nariai – lrt.lt) buvo už mane vyresni, labai mane prižiūrėjo. Kartais ir kokį gramelį padarydavo, bet man, žinodami, kad aš moksleivė, išgerti nesiūlydavo.
Buvo įdomu. Kartais, kai po pamokų ateidavau, o jie jau repetuodavo, aš kažkur už scenos užlindusi pamokas ruošdavau. Susipažinau su daugybe įdomių žmonių. O tai jaunystėje ir yra svarbiausia – bendravimas su daugybe įdomių žmonių“, – pasakojo Lietuvos radijo žurnalistė.
Pirmais metais po vidurinės užbaigimo į universitetą neįstojusi A. Bajarūnaitė pradėjo dirbti – veiklos Vilniaus universiteto teatre teko atsisakyti.
LTV laidų vedėjas Marijus Žiedas prisimena Vilniaus universiteto teatre pastatytame spektaklyje „Šekspyras“ sukūręs Hamleto vaidmenį. Rimanto Venckaus teatro trupę „Minimum“ lankiusiam pašnekovui iš tų laikų labiausiai įsiminė kelionės po užsienio šalis.
„Iš tikrųjų į teatrą patekau gana netikėtai. Pamačiau skelbimą, kad į teatrą renkami žmonės, kurie moka groti kokiu nors instrumentu, o aš, kadangi buvau baigęs Balio Dvariono muzikos mokyklos trombono klasę, šiek tiek grojau. Pradėjau su ta mintimi, kad teatre grosiu, bet paskui viskas pasikeitė taip, kad man teko vaidinti Hamletą.
Vaidinau metus ar kelis. Man labiausiai įsiminė mano apskritai pirmoji kelionė į užsienį. Tai buvo milžiniška kelionė – su spektakliu „Šekspyras“ važiavome į Ispaniją, kur vyko studentų festivalis. Praktiškai pervažiavome visą Europą: Prahą, Paryžių, Barseloną.
Neišdildomas įspūdis. Niekada anksčiau nebuvau to patyręs“, – prisiminė žurnalistas.
Kadaise Vilniaus universiteto teatre vaidinęs LRT kalbininkas Mindaugas Rastenis sako, kad tai buvo terpė, kur studentai „realizuodavo savo svajones“.
„Ten susitikdavo įvairių specialybių studentai – ir teisininkai, ir ekonomistai, ir medikai – beveik visas universitetas. Repeticijas vesdavo teatro vadovas, režisierius Vladas Limantas. Šalia pagrindinių užsiėmimų statydavome poezijos spektaklius. Pavyzdžiui, Jono Meko poezijos knyga buvo išėjusi, tai pagal ją pastatėme spektaklį „Erdvės vidury“.
Norėjome, kad spektaklį pamatytų visas miestas. Kad susirinktų žmonės, reikėjo iškabinti plakatus. Universiteto vadovybės leidimo neužtekdavo, reikėjo eiti į Glavlitą. Tokia buvo cenzūra. Paklausė manęs, pagal kokio autoriaus kūrinį spektaklis pastatytas. Pasakiau jiems, kad Meko. Jie sutiko: „O gerai, avangardiškas, tai gerai“, – teigė lietuvių kalbą VU studijavęs pašnekovas.
Garbingo jubiliejaus proga į keletą lrt.lt klausimų atsako Vilniaus universiteto teatro Dramos trupės „Minimum“ vadovas, Universitetų teatrų asociacijos Lietuvoje pirmininkas R. Venckus.
Šiemet Vilniaus teatrui sukanka 440 metų. Kokį etapą – pakilimo, stagnacijos ar smukimo – jis išgyvena ir apskritai, koks tas šiandieninis Vilniaus universiteto teatras?
Turiu pasakyti, kad studentiškas teatras nėra nei komercinis, nei koks valstybinis, ir tokių raidos etapų kaip pakilimai, smukimai nelabai turbūt ir būna.
Dabar yra pakilimas, tuo labiau, kad beveik kiekvienais metais trupė pasipildo naujais nariais. Ateina nauji žmonės su naujomis idėjomis, į kurias mums tenka įsiklausyti ir tada esame pilni tų idėjų.
Kalbame apie tai, kas jaunimui aktualu, kas įdomu, kas jį jaudina. Neseniai išleidome premjerą pagal Šekspyro „Hamletą“. Spektaklis vadinasi „Sveiki, aš Hamletas“. Prisidengdami Šekspyro tekstu nagrinėjame jaunimo problemas.
Kitas spektaklis – „Gaudeamus igitur“ – pastatytas pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Nagrinėjamas studentiškas gyvenimas, jo peripetijos.
Kaip teatras per šimtmečius kito, kokias tradicijas išsaugojo?
Pirmasis spektaklis „Herkulis“ buvo pastatytas 1570 metais ir nuo to laiko keletą šimtmečių gyvavo vadinamasis mokyklinis teatras – spektakliai buvo vaidinami kiemuose ir salėse, patalpose. Spektakliai buvo labai glaudžiai susiję su mokymo procesu. Studentai jau tais laikais buvo mokomi gražiai, taisyklingai kalbėti, jaustis laisvai, bendrauti su publika.
Tokias tradicijas mes išsaugojome iki šių dienų. Norime, kad spektaklių statymas nebūtų savitikslis dalykas, kad tai būtų susiję su jaunos asmenybės ugdymu. Studentai net nagrinėdami literatūrą, pagal kurią statomas spektaklis, plečia savo kultūrinį akiratį. Baigusiems mūsų teatrą į diplomą yra įrašoma, kad tas žmogus turi kultūrinę kompetenciją, o tai irgi labai svarbu.
Kiemo teatro tradicijos ilgai gyvavo – net dvidešimt metų, vadovaujant Vladui Limantui (Vilniaus universiteto Kiemo teatro steigėjas ir ilgametis vadovas – lrt.lt). 1968–1990 metais buvo atgaivinta ir pastatyta labai daug kiemo spektaklių.
Reikia pabrėžti, kad mūsų teatras pradėjo savo klestėjimo etapą būtent V. Limanto laikais. Jis labai skatino teatro įvairiapusiškumą, siekė, kad teatre būtų statomi labai įvairūs veikalai, kad pats jaunimas pastatymuose aktyviai dalyvautų, kad studentai patys bandytų režisuoti ir statyti spektaklius, rašytų pjeses. Šias tradicijas mes iki šiol labai saugojame.
Dabar mūsų teatre yra dvi visiškai skirtingos trupės. Viena – dramos trupė „Minimum“, kuriai aš ir vadovauju, kita trupė yra neverbalinio teatro – „Kinetinė“. Joje daugiausia koncentruojamasi į plastiką, į judesį. Tai visiškai priešingos teatro kryptys, kurios šiandien kartu labai gražiai sugyvena.
Esate pastebėjęs, kad svarbu „teatro priemonėmis ugdyti jauną asmenybę, kuri universitete gautų ne tik profesinį išsilavinimą, bet ir įgytų kultūrinę kompetenciją su platesniu požiūriu ne tik į savo profesiją, bet ir į supančią aplinką“.
Ar, Jūsų nuomone, šalies universitetai skiria pakankamai dėmesio Jūsų minėtai misijai?
Nežinau, kaip kiti universitetai, bet bent jau mes dėmesiu ir moraliniu palaikymu tikrai nesiskundžiame. Man atrodo, kad ir rektoratas, ir mūsų Kultūros centras mus palaiko ir, kiek įstengdami, net materialiai paremia.
Mūsų universitetas deklaruoja mintį, kad aukštoji mokykla neturi būti vien mokslo, bet ir kultūros židinys. Taip buvo nuo pat XVI amžiaus ir dabar tai yra išlaikoma.
Mūsų universitete yra gal apie dešimt meno kolektyvų: chorai, ansambliai, teatrai, orkestrai... Žodžiu, mūsų universitete kultūra klesti.
Vilniaus universiteto teatrą lankė ne viena dešimtis šiandien žinomų žmonių. Galbūt galėtumėte pasidalinti prisiminimais apie keletą jų?
Gal tarp jų buvo išskirtinai talentingų, kurie vėliau taip ir nepasirinko teatro kaip pagrindinio savo gyvenimo kelio?
Buvo ir tokių, kurie buvo labai talentingi ir pasirinko teatro kelią. Pavyzdžiui, Dalia Michelevičiūtė, kuri šiandien dirba Nacionaliniame teatre. Ji pas mus studijuodama lietuvių kalbą ir literatūrą pradėjo savo teatro karjerą.
Aistis Mickevičius dabar dirba radijo stotyje „M-1“ ir LNK televizijoje vaidina pensininką Vydą. Dabar teatro meną LMTA studijuoja Vaidas Kubilinskas.
Arūnas Žemaitis (dabar jis verslininkas) baigęs universitetą buvo įstojęs ir baigė J. Vaitkaus vadovaujamą režisūros kursą. Jis nedirba teatre, bet teatro studijas yra tęsęs labai rimtai ir profesionaliai.
O šiaip mūsų teatre vaidino ir politikai, ir mokslininkai. Tarp jų net Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Kumža. Dar prisiminiau profesorių A. Bumblauską.
Dažnai susitikę pajuokaujame, prisimename tuos laikus, kai vadinome spektaklyje „Herojų pašnekesiai“. Ten buvo 13 personažų iš įvairių lietuviškų pjesių ir jie visi būdavo apdengti tokia grubia linine marška, kurią mes juokais vadindavome maišu. Iš pradžių visi spektaklio herojai po tuo maišu lindėdavo, paskui iškišdavo galvas per skyles ir pradėdavo vaidinti. Kai susitinkame, pavyzdžiui, Darius Kuolys, Toma Birmontienė, Algirdas Kumža, Arūnas Žemaitis, tai ir pajuokaujame: „Ar prisimenate, kaip mes po tuo maišu gulėdavome laukdami, kol publika susirinks ir prasidės spektaklis?“
Tais laikais žmonės buvo gana kuklūs, neišdidūs, talentingi. Nereikalaudavo sau kažkokių išskirtinių sąlygų. Jie atlikdavo tai, kas tuo metu buvo reikalinga. Ir dar toks bendrumo jausmas...
Aš manau, kad pirmadienį, balandžio 19 d., kai visi susirinks į krūvą, tikrai bus apie ką pasikalbėti ir ką prisiminti.
Kokia yra Vilniaus universiteto teatro repeticijų, darbo atmosfera?
Labai įvairi. Būna ir labai karštų ginčų, diskusijų. Kartais tenka ir susipykti, ir vėl susitaikyti. Žinote, dabar jaunimas yra išsilavinęs, protingas. Jis turi savo nuomonę, moka gintį ją reikalui esant.
Palyginus su ankstesniais laikais, dabar vienintelė didelė problema yra laiko trūkumas. Dabar jaunimas labai rimtai žiūri į studijas – yra labai daug norinčių dalyvauti teatre, bet labai mažai galinčių.
Iš priimtų naujų žmonių beveik pusė išsibėgioja grynai dėl to, kad nepavyksta suderinti mokslo ir veiklos teatre. Teatrui nebelieka laiko. O tie, kurie lieka – labai dažnai ir pavėluoja į repeticijas, kartais ir neateina (o tai labai režisierių pykdo).
Bet reikia suprasti ir taikytis prie šito.
Esate ne tik VU teatro meno vadovas, bet ir Universitetų teatrų asociacijos Lietuvoje pirmininkas. Su kokiomis problemomis ir iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos universitetų teatrai?
Tos problemos turbūt visiems bendros. Kiek žinau, kai kuriuose universitetuose dabar yra režisierių klausimas iškilęs. Ne visi universitetai suranda, kas galėtų tinkamai vadovauti jų teatrams.
Profesionalai aktoriai ir teatro režisieriai nelabai nori imtis šio darbo, kitą kartą – nelabai ir suspėja.Tai tokia pagrindinė universitetų teatrų problema.
O šiaip mūsų asociacijos pagrindinis tikslas yra palaikyti tarptautinius ryšius. Mes kiekvienais metais rengiame tarptautinius teatro forumus, į kuriuos kviečiame po keletą užsieniečių trupių. Šįmet nuo gegužės 4 d. vyks 11-asis teatro forumas.
Ir mūsų kolektyvai labai dažnai vyksta į užsienyje vykstančius festivalius. Tik čia didelė problema yra lėšos. Vykti reikia už savo lėšas, nes universitetai kelionių finansuoti tikrai neįstengia, bet mes per asociaciją ieškome būdų, kaip gauti iš paramos fondų pinigėlių tokiems reikalams.
Absoliuta Andželika Lukaitė
