Nors Skandinavijos šalys jau įgyvendina universalaus dizaino principais paremtą politiką, o Norvegijoje tai prioritetinė sritis su aiškia strategija iki 2025 m., Lietuvoje kol kas tai laikoma tik neįgaliesiems aktualiu klausimu. Visgi tai tiesiogiai susiję su kiekvieno mūsų kasdienybe ar tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Juk vien pagalvojus apie įvairius užvažiavimus ant šaligatvių iškyla daugybė pavyzdžių: jie reikalingi ne tik neįgaliesiems, bet ir stumiant vežimėlį su mažu vaiku ar norint jaustis saugiai važiuojant miesto dviračiu labai judrioje gatvėje, o ir pasivaikščioti nusprendusiems senoliams norisi pasigrožėti aplinka, o ne tik galvoti kaip neparpulti užkliuvus už aukšto šaligatvio. Gerosios patirtys įrodo, kad neįgaliesiems pritaikytas miestas bus patogus ir saugus visiems.
Blizgančių grindų pavojai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros profesorius dr. Gintaras Stauskis pastebi, kad universalaus dizaino terminas paprasčiausiai atspindi kokybiškus, į žmonių kasdienį patogumą orientuotus sprendimus. Profesorius pastatų pritaikomumu neįgaliesiems Lietuvoje domisi jau daugelį metų ir palyginęs šiemet atlikto tyrimo rezultatus su ankstesniais duomenims gali patikinti, kad Lietuvoje situacija žymiai pagerėjo per paskutinį dešimtmetį, o būtinų reikalavimų dėl neįgaliesiems sudarytų sąlygų laikomasi. Jo nuomone, tai Lietuvą įtraukia į vakarietiškų, civilizuotų šalių gretas, tačiau klausimas gali būti keliamas nebent dėl sprendimų kokybės. „Projektuojant pirmiausia reikėtų galvoti apie žmogų, kuriam kuriama, jo patogumą bei saugumą. Grožis, estetika taip pat labai svarbūs aspektai, tačiau šiais laikais nebūtina aukoti vieno dėl kito – viską galima suderinti, tereikia patirties, žinių, kūrybiškumo ir drąsos priimti nestandartinį sprendimą. Tiesa, universalaus dizaino kūrimas nėra lengvas procesas – negalių yra įvairių, o aklojo ir žmogaus sėdinčio vežimėlyje poreikiai bus skirtingi ar netgi priešingi. Tad darbas sunkus, tačiau radus sprendimą kuriama ilgalaikė pridėtinė vertė.
Deja, šiandien dar pasitaiko pavyzdžių, kai moderniausiuose naujuose pastatų projektuose dėmesys labiau kreipiamas į dizaino blizgesį, o ne į žmogų. Dažnai įrengiamos blizgančios slidžios grindys, nors jų vienintelis privalumas yra interjero patrauklumas. Nepagalvojama, kad dėl slidumo jomis vaikščioti labai nepatogu ir nesaugu. Tas pats ir dėl didelių stiklinių vitrinų, kurios niekaip nėra pažymėtos ar išskirtos. Jei ne vienas žmogus pro jas bando praeiti kiaurai, tai jau yra dizainerio arba architekto problema – ne žmonių“, – pastebi VGTU profesorius.
Miestai tampa patrauklesni
Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Šliužienė teigia, kad miestai, kuriuose aplinka kuriama remiantis visiems skirto dizaino principais, pritraukia daugiau turistų ir verslo įstaigų – tokie miestai ne tik modernūs, bet ir patogūs, todėl žmonių papildomai įtikinėti nereikia.
„Vienas realių pavyzdžių, kodėl daiktas sukurtas atsižvelgiant į neįgaliojo poreikius gali būti aktualus kiekvienam, yra „Fiskars“ darbo įrankiai, kuriuos daugelis turi įsigiję ar bent tikrai girdėję apie jų aukštą kokybę. Savo gaminius jie pradėjo kurti artritu sergantiems žmonėms, tačiau jais susižavėjo daug platesnė žmonių auditorija. Šie įrankiai visiems pasirodė daug patrauklesni, patogesni ir kokybiškesni nei kiti rinkoje esantys. Tokiu būdu „Fiskars“ užsitarnavo kokybiškų prekių gamintojo vardą ir išpopuliarėjo tarptautiniu mastu.
Taip pat viena iš dabartinių neįgaliųjų integracijos problemų yra labai akivaizdus jų išskyrimas ir specialių sąlygų pritaikymas, kuris neretai reikalauja gana gremėzdiškų prietaisų, o tai būna nepatrauklu ir pačiam neįgaliajam, ir aplinkiniams. Ši situacija labai aiškiai buvo įvardinta į JAV grįžus Vietnamo karo veteranams. Daugelis jų buvo suluošinti, tačiau labai norėjo dirbti, mokytis ir pilnavertiškai įsitraukti į visuomenę, tačiau išskiriančios sąlygos jų netenkino. Tuomet buvo pradėta ieškoti patrauklesnių, tarpinių sprendimų, kurie leistų neįgaliesiems naudotis ta pačia aplinka ir prietaisais kaip ir visiems, bet tuo pačiu jaustis patogiai. Atsiradus universalaus dizaino koncepcijai buvo pastebėta, kad žmonėms su negalia tai padėjo būti savarankiškesniais, o visiems likusiems suteikė papildomo komforto“, – pasakoja Jolanta Šliužienė.
Prisivyti kitas šalis – nelengva
Pasikalbėti apie dabartinę situaciją taip pat sutiko Lietuvos paraplegikų asociacijos pirmininkas Juozas Bernatavičius: „Dialogas tarp neįgalių ir valdžios vyksta nuolatos, tačiau svarbiausia yra ne tik išklausyti, bet ir išgirsti. Situacija pamažu gerėja, tačiau problemos yra kompleksinės – nesvarbu, kad miestuose daugėja žemagrindžių autobusų ir stotelės pritaikomos į autobusą įvažiuoti, tačiau jei iki stotelės priėjimas nepritaikytas – rezultato nebus.
Manau, ateityje viskas bus kuriama universaliojo dizaino principais, tačiau norint, kad tai virstų realybe, valstybei reikia rodyti pavyzdį ir tai laikyti prioritetu priimant įstatymus – reikia aiškios strategijos. Manau, kad jei šiuo metu įgyvendinant ES lėšomis remiamus projektus būtų privaloma laikytis universaliojo dizaino principų – pokyčiai įvyktų daug greičiau.“
Kalbant apie pokyčius profesorius dr. Gintaras Stauskis mano, kad jų siekiant svarbiausia aktyvios ir dažnos diskusijos. Pasak pašnekovo, jautrių temų dar tikrai yra ir ne vienoje situacijoje matosi Lietuvos teisinės bazės spragos. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti dabartinė daugiabučių namų renovacija, kurią įgyvendinant netaikomi pritaikymo neįgaliesiems reikalavimai. Visgi yra ir kuo pasidžiaugti: „Lietuva kiekvienoje apskrityje į projektų derinimą privalo įtraukti bent vieną neįgaliųjų atstovą, kurio patvirtinimas būtinas daugeliui projektų. Ne visos šalys taiko tokią praktiką, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad pas mus yra tokia tvarka ir neįgaliųjų poreikius atstovauja žmonės, kurie žino ir supranta realią situaciją.
Taip susiklostė, kai po nepriklausomybės atgavimo reikėjo labai skubiai prisivyti kitas šalis, o žinių kaip tą daryti nebuvo. Patys neįgalieji parodė didelę iniciatyvą ir buvo įkurta Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija. Tad šiandien visi gyvenamieji, komerciniai bei visuomeniniai pastatai pereina per jų rankas, o svarbiausia, kad šių žmonių neįmanoma papirkti. Tol kol nebus padaryta, kas priklauso – tol jų niekas neįkalbės“, – teigia prof. dr. Gintaras Stauskis.
Palankesni įstatymai greitu metu
Apie realius teisinus pokyčius prabyla ne tik VGTU profesorius, kuris su neįgaliųjų pagalba ruošia įstatymo projekto pataisą, bet ir Neįgaliųjų reikalų departamento atstovė Jolanta Šliužienė: „Seimas patvirtino Statybos įstatymo pataisas, kurios įsigalios nuo 2017 metų sausio 1 dienos. Į šį įstatymą įtraukta universalaus dizaino sąvoka, tereikia apibrėžti konkrečius reikalavimus, kuriuos ateityje patvirtins LR aplinkos ministerija, todėl realius veiksmus galėsime išvysti jau netrukus.
Panašių pokyčių galima tikėtis ir tarptautiniu mastu – Europoje aktyviai veikia įvairios organizacijos ir fondai, kurie remia universalaus dizaino projektus. Europos Komisijos parengtoje direktyvoje dėl aplinkos prieinamumo ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje taip pat apibrėžtos universalaus dizaino sąvokos, tad tik laiko klausimas, kada bus numatytos griežtesnės priemonės joms įgyvendinti.“
Kas laukia mažesnių gyvenviečių?
Net priėmus griežtesnius teisinius reikalavimus siekiant aplinką gerinti universalaus dizaino principais mažieji Lietuvos miestai ir gyvenvietės pokyčių taip greit nesulauktų. Pasak Lietuvos paraplegikų asociacijos pirmininko Juozo Bernatavičiaus mažesnėse gyvenvietėse įsikūrusiems neįgaliesiems šiuo metu patogaus viešojo transporto beveik išvis nėra, tad tokie žmonės lieka praktiškai izoliuoti.
Šiemet LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija šią problemą sprendė įteikdama 20 nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų devynviečius mikroautobusiukus. Šios transporto priemonės pritaikytos neįgaliesiems ir galės talpinti vienu metu 3 asmenis su neįgaliųjų vežimėliais. Spalio pradžioje įteikti mikroautobusiukai buvo skirti būtent toms savivaldybėms, kurios iki šiol neturėjo galimybės teikti neįgaliųjų pavėžėjimo paslaugos arba poreikis smarkiai viršijo galimybes.
„Šiuos mikroautobusiukus išbandžiau kaip vartotojas. Dėl saugumo padaryta daug – tvirtinasi ir pats vežimėlis prie grindų ir įrengti specialūs saugos diržai. Padarytas taip pat specialus įvažiavimas, kuriuo pasinaudoti padės asistentai teikiantys pavėžėjimo paslaugas. Manau, kad svarbiausia jog tai tikrai palengvins miesteliuose gyvenančių neįgaliųjų kasdienybę,“ – teigė J, Bernatavičius.
