Baigėsi Antrasis pasaulinis karas, o Europa merdėja ir gamina įvairius inkilus, vardu „Vabalas“. Tačiau kitoje Atlanto pusėje situacija kiek kitokia – JAV ekonomika staigiai lyg raketa kyla į viršų ir pastaroji šalis išgyvena aukso laikus, vieni rusai neduoda ramybės.
Tačiau vidiniuose amerikiečių reikaluose viskas šviečiasi pastelinėmis spalvomis. Visi statosi naujus namus, keliasi atlyginimus, rengiasi šilkinius rūbus, perkasi naujus automobilius. Būtent mašinų pramonė sutinka naują renesansą, o potencialūs pirkėjai diktuoja naujas, prabangias madas. Chromo, chromo ir jei atrodo jau per daug, dar pridėti chromo – tokia logika vadovavosi to meto dizaineriai. Ir tai tiko pirkėjams, kuriems nuo blizgančių detalių net žibėjo akys. Tokioje epochoje gimė šis 1951 metų „Pontiac Chieftain Deluxe“.
Šeštasis dešimtmetis garsėjo savo patikimais automobiliais, tačiau šešiasdešimt metų padaro savo natūralią atranką ir surasti puikų ir seną egzempliorių darosi vis sudėtingiau. Štai čia į mūsų pasakojimą įžengia Adamas, kurį nuo seno traukė dideli ir sunkūs amerikietiški kruizeriai. Kaip ir minėjome, kažką panašaus rasti nėra paprasta, ypač kai amerikietis norėjo puikaus stovio automobilio. Prasidėjo paieškos, kurios užsitęsė iki keturių mėnesių, per kuriuos atsirado trys potencialūs variantai. Greitai jie atsisijojo ir liko šis brangakmenis, laukiantis naujojo šeimininko už penkių tūkstančių kilometrų. Įdomu, kaip jautėsi Adamas, belaukdamas atkeliaujančio „Pontiako“?
Amerikietis nenorėjo užsiiminėti jokiais restauracijos nonsensais ir ėmėsi rimtų darbų. Žinoma, automobilio būklė buvo geresnė nei išvažiavus iš gamyklos, tačiau Adamas vis tiek rado kur pasikrapštyti. Galbūt ir pradėkime nuo kėbulo, kuris mums, tūliems lietuvaičiams, gali pasirodyti visiškai originalus, be jokių išskirtinių patobulinimų – juk nepriklijuosi tokiam aparatui drakoniško buferio! O būtent priekinis bamperis ir yra visiškai unikali detalė. Originaliai jis turėjo tik du dantis, o dabar jų yra net penki. Tai tik vienas prisilietimas, kurį supras ir įvertins tik tikras entuziastas.
Tačiau tai dar ne viskas. Net ir paprastas „stance“ gerbėjas pasakys, jog automobilio stotas kur kas sužemėjęs. Būtent, „Pontiac“ yra gerokai prisispaudęs prie žemės, lyginant su originaliu suderinimu. O tokio senumo ir kalibro mašiną pažeminti nėra paprasta. Visų pirma, šiam gražuoliui nerasite ant kiekvieno kampo tinkančių detalių. Viskas turėjo būti išgauta per kraują, prakaitą ir neįsivaizduojama išmonę. Priekyje sumontuoti modernūs žaisliukai – orinė pakaba, kuri reguliuojama iš salono. Taip, orui palanki tik priekinė pakaba, nes gale jai sumontuoti tiesiog nėra vietos, o Adamas nenorėjo pjaustyti autentiško kėbulo. Važiuoklėje atlikti sprendimai yra paženklinti didžiulėmis „Coker“ baltų sienelių padangomis, kurios apgaubia klasikinius ratus – visa tai paprastam praeiviui neišduoda, kiek genialių sprendimų priimta šiame automobilyje.
Tačiau grįžkime prie priekio. Kadangi visame automobilyje tvyro šešių voltų elektros sistema, įprasti modernūs oro kompresoriai ir kita elektronika tampa beverčiais. Čia turi užgimti genialumas, o jo Adamui nestinga. Vyrutis nusprendė prie aštuonių cilindrų variklio pritaikyti mechaninį kompresorių, kuris šers tas dvi oro pagalves. Tam, kad nuo per didelio slėgio gabalais neišlėktų visa sistema, buvo sumontuotas senas geras mechaninis vožtuvas. Važiuoklės aukštis yra reguliuojamas nedidelės rankenėlės pagalba, kuri yra paslėpta kažkur salone. Viskas atlikta unikaliai ir nesugadinant autentiškos automobilio auros.
Tai tiesiog įspūdingas projektas, parodantis dešimtmečius augintą amerikiečių tobulintojų kartą, kurios šaknų jau reiktų ieškoti šių vyrukų, įskaitant Adamo, genuose. Džiugu, jog jaunimas ima pavyzdį iš senjorų ir stengiasi sukurti savas klasikinių automobilių interpretacijas.
Baigėsi Antrasis pasaulinis karas, o Europa merdėja ir gamina įvairius inkilus, vardu „Vabalas“. Tačiau kitoje Atlanto pusėje situacija kiek kitokia – JAV ekonomika staigiai lyg raketa kyla į viršų ir pastaroji šalis išgyvena aukso laikus, vieni rusai neduoda ramybės.
Tačiau vidiniuose amerikiečių reikaluose viskas šviečiasi pastelinėmis spalvomis. Visi statosi naujus namus, keliasi atlyginimus, rengiasi šilkinius rūbus, perkasi naujus automobilius. Būtent mašinų pramonė sutinka naują renesansą, o potencialūs pirkėjai diktuoja naujas, prabangias madas. Chromo, chromo ir jei atrodo jau per daug, dar pridėti chromo – tokia logika vadovavosi to meto dizaineriai. Ir tai tiko pirkėjams, kuriems nuo blizgančių detalių net žibėjo akys. Tokioje epochoje gimė šis 1951 metų „Pontiac Chieftain Deluxe“.
Šeštasis dešimtmetis garsėjo savo patikimais automobiliais, tačiau šešiasdešimt metų padaro savo natūralią atranką ir surasti puikų ir seną egzempliorių darosi vis sudėtingiau. Štai čia į mūsų pasakojimą įžengia Adamas, kurį nuo seno traukė dideli ir sunkūs amerikietiški kruizeriai. Kaip ir minėjome, kažką panašaus rasti nėra paprasta, ypač kai amerikietis norėjo puikaus stovio automobilio. Prasidėjo paieškos, kurios užsitęsė iki keturių mėnesių, per kuriuos atsirado trys potencialūs variantai. Greitai jie atsisijojo ir liko šis brangakmenis, laukiantis naujojo šeimininko už penkių tūkstančių kilometrų. Įdomu, kaip jautėsi Adamas, belaukdamas atkeliaujančio „Pontiako“?
Amerikietis nenorėjo užsiiminėti jokiais restauracijos nonsensais ir ėmėsi rimtų darbų. Žinoma, automobilio būklė buvo geresnė nei išvažiavus iš gamyklos, tačiau Adamas vis tiek rado kur pasikrapštyti. Galbūt ir pradėkime nuo kėbulo, kuris mums, tūliems lietuvaičiams, gali pasirodyti visiškai originalus, be jokių išskirtinių patobulinimų – juk nepriklijuosi tokiam aparatui drakoniško buferio! O būtent priekinis bamperis ir yra visiškai unikali detalė. Originaliai jis turėjo tik du dantis, o dabar jų yra net penki. Tai tik vienas prisilietimas, kurį supras ir įvertins tik tikras entuziastas.
Tačiau tai dar ne viskas. Net ir paprastas „stance“ gerbėjas pasakys, jog automobilio stotas kur kas sužemėjęs. Būtent, „Pontiac“ yra gerokai prisispaudęs prie žemės, lyginant su originaliu suderinimu. O tokio senumo ir kalibro mašiną pažeminti nėra paprasta. Visų pirma, šiam gražuoliui nerasite ant kiekvieno kampo tinkančių detalių. Viskas turėjo būti išgauta per kraują, prakaitą ir neįsivaizduojama išmonę. Priekyje sumontuoti modernūs žaisliukai – orinė pakaba, kuri reguliuojama iš salono. Taip, orui palanki tik priekinė pakaba, nes gale jai sumontuoti tiesiog nėra vietos, o Adamas nenorėjo pjaustyti autentiško kėbulo. Važiuoklėje atlikti sprendimai yra paženklinti didžiulėmis „Coker“ baltų sienelių padangomis, kurios apgaubia klasikinius ratus – visa tai paprastam praeiviui neišduoda, kiek genialių sprendimų priimta šiame automobilyje.
Tačiau grįžkime prie priekio. Kadangi visame automobilyje tvyro šešių voltų elektros sistema, įprasti modernūs oro kompresoriai ir kita elektronika tampa beverčiais. Čia turi užgimti genialumas, o jo Adamui nestinga. Vyrutis nusprendė prie aštuonių cilindrų variklio pritaikyti mechaninį kompresorių, kuris šers tas dvi oro pagalves. Tam, kad nuo per didelio slėgio gabalais neišlėktų visa sistema, buvo sumontuotas senas geras mechaninis vožtuvas. Važiuoklės aukštis yra reguliuojamas nedidelės rankenėlės pagalba, kuri yra paslėpta kažkur salone. Viskas atlikta unikaliai ir nesugadinant autentiškos automobilio auros.
Tai tiesiog įspūdingas projektas, parodantis dešimtmečius augintą amerikiečių tobulintojų kartą, kurios šaknų jau reiktų ieškoti šių vyrukų, įskaitant Adamo, genuose. Džiugu, jog jaunimas ima pavyzdį iš senjorų ir stengiasi sukurti savas klasikinių automobilių interpretacijas.
