Kartą man teko sėdėti dykumoje – naktį, visai šalia oazės. Klausiausi dykumos tylos, vėjas švelniai glostė kūną ir atrodė, kad aplink nėra nė vieno gyvo padaro. Pasaulio dykumos – beveik tobulas amžinybės dvelksmas.
Atakamos dykuma, Čilė
Atakamos dykuma – sausiausia vieta Žemėje, kurioje lyja vos kelis kartus per metus, todėl ten nėra nė ženklo žalios spalvos. Teigiama, kad kai kuriose dykumos vietose išvis niekada nėra liję. Čilės šiaurėje plytinti dykuma driekiasi apie tūkstantį kilometrų iš šiaurės į pietus. Nors iš pažiūros ji atrodo tik nykus ir statiškas saulės kepinamų uolų ir žvyro kraštovaizdis, vis dėlto dykuma nėra sustingusi. Vėjo genamos pusmėnulio pavidalo kopos nesustodamos ritasi žeme. Akmeningomis vietovėmis vėjo pustomi smėlio sūkuriai ir nedažni lietūs išvagojo kalnus švelniomis linijomis. Vakaro prieblandoje mineralinių uolų kalnai švyti įvairiausiais rudos, raudonos, purpurinės ir žalios atspalviais. Gal todėl saulėlydžiai mėnulio slėnyje garsūs visame pasaulyje?
Baltoji dykuma, Egiptas
Baltoji dykuma susiformavo visai šalia mažiausios Egipto oazės – Farfaros ir yra netoli Juodosios dykumos. Paprastai dykuma žmonėms asocijuojasi su gelsvu ar rusvu smėliu, tačiau Baltosios dykumos smėlis – stebėtinai baltas, dėl to vietovė ir pelnė tokį pavadinimą. Naktį ji atrodo kaip Afrikos karštyje netirpstantys sniegynai. Šioje dykumoje gausu įvairiausių atspalvių ir formų smėlio kopų bei aštrių kreidos uolų, kurias formuoja žemo lygio vėjo erozija. Viena žinomiausių – Grybo uola (angl. Mushroom rock), neįtikėtinai primenanti milžinišką, 4,5 metrų aukščio grybą. Kitos uolos suformavo kupolų, bokštų, minaretų ir kitų formų uolas.
Lensois Maranjenseso smėlynai, Brazilija
Brazilijos šiaurės rytine pakrante nusidriekusios smėlio kalvos nutįsta į šalies gilumą apie 50 kilometrų ir suformuoja unikalų kraštovaizdį. Kad ir kur pažvelgtum, visą teritoriją supa didelės, baltos, pustomos kopos. Kaip tikroje dykumoje čia nesimato nė menkiausio augalo. Vis dėlto vienas faktas išduoda, kad tai nėra tikra dykuma. Kopų įdubose plyti nepakartojamo grožio, dideli ir gilūs ežerai. Dar keisčiau „dykumoje“ tai, kad šiuose ežeruose, kurie sausuoju metų periodu visiškai išdžiūva, gyvena daugybė žuvų. Paaiškinimas šiam neįtikinėtinam fenomenui – migruojantys paukščiai, kurie iš jūros kasmet perneša žuvų ikrus.
Libijos dykuma
Libijos dykuma įsitaisiusi šiaurės rytų Afrikoje ir be Libijos teritorijos dar nusidriekusi Egipte bei Sudane. Tai milžiniška dykuma, kurios bendras plotas siekia du milijonus kvadratinių kilometrų. Atrodytų, Libijos dykuma – niekuo neišsiskirianti, tačiau dar praėjusiais metais britų archeologai nesvetingiausiuose jos kampeliuose aptiko senovės karalystės pėdsakų. Pažangi civilizacija egzistavo apie 1 000 metų maždaug iki 600 metų po Kristaus. Jos gyventojai buvo nutiesę požeminius vandentiekius Sacharoje ir užsiiminėjo žemdirbyste. Palydovinėse nuotraukose aptikta daugiau nei 100 įtvirtintų ūkių ir kaimų su pilis primenančių struktūrų liekanomis, taip pat keletas senovinių miestų, datuojamų 1,5 tūkstančio metų pr. Kr. Pažvelgus į radinius galima spręsti, kad jų gyvenimo būdas ir kultūra buvo kur kas pažangesnė nei manyta iki šiol.
Vadi Rum dykuma, Jordanija
Vadi Rum kanjonas – pietinėje Jordanijos dalyje plytintis vaizdingas dykumos slėnis. Ši šalies dalis itin retai apgyvendinta, vieninteliai jos gyventojai – klajokliai beduinai ir nabatėjų palikuonys. Įvairiaspalvio smėlio ir vėjo nugairintų uolų prismaigstyta dykuma tapo ypač populiari pasirodžius 7 „Oskarus“ laimėjusiam filmui „Arabijos Lorensas“. Nuo tada šioje dykumoje imta filmuoti dar daugiau filmų. Vis dėlto Vadi Rum dykuma susilaukė dėmesio ne tik dėl filmų. Mėnulio peizažai, sluoksniais nusidriekęs geltonas, oranžinis, raudonas smėlis ir kopos, fantastiškos akmeninės arkos-tiltai, klajoklių beduinų kaimeliai šiai turistinei teritorijai pelnė vienos gražiausių dykumų vardą. Bėgant dienai dykuma keičia spalvas, saulei nusileidus tampa rausva. Joje net yra specialiai puoselėjamų apskritimo formos žalumos plotų.
Namibo dykuma, Namibija
Milžiniška Namibo dykuma, nuo kurios kilo šalies pavadinimas, tikras rojus kampelis kvapą gniaužiančių fotografijų medžiotojams. Tai didžiulė teritorija Afrikos pietvakariuose, nusidriekusi apie 1 600 kilometrų palei Atlanto vandenyno pakrantę. Namibo dykuma – pati seniausia pasaulyje, spėjama, kad jai jau per 60–80 milijonų metų. Ši vieta stebina fantastiškų kraštovaizdžių ir spalvų įvairove: rudos sudūlėjusios uolos, nepakartojami išdžiuvusių upių kanjonai, didžiulės, nuolatos slenkančios kopos ir plačios dykvietės, pasikeičiančios su mažytėmis oazėmis. Šios dykumos spalva kinta pagal saulės padėtį, o smėlio kopų aukštis vietomis siekia iki 300 metrų.
Gobio dykuma
Pasirodo, pasaulyje yra dykumų, kuriose sninga, pavyzdžiui, Gobio dykumoje, Mongolijos ir Kinijos pasienyje. Dykuma šioje vietoje susiformavo ne vien dėl aukštos temperatūros, bet ir todėl, kad aplink esantys Himalajų ir kiti kalnai visiškai sulaiko drėgną jūrų orą, galintį atnešti kritulių. Skirtingai nei Saharoje, Gobio dykumoje yra vos keletas smėlio kopų. Dažniausiai čia pasitaikantis kraštovaizdis – didžiulės žvyruotos lygumos ar uolėtos atodangos. Vis dėlto net nepalankiomis klimato sąlygomis šioje dykumoje gyvena laukinių gyvūnų: jau nykstantys dviejų rūšių dvikupriai kupranugariai, laukiniai asilai ir Gobio lokiai – vieninteliai lokiai, gyvenantys dykumos teritorijoje.
Naskos dykuma, Peru
Naskos dykuma – dar vienas neįprastas gamtos stebuklas. Ištisą jos plynaukštę puošia unikalios ir paslaptingos Naskos linijos, visada žadinusios atvykėlių smalsumą. Tai – geometrinių figūrų, gyvūnų ir paukščių piešiniai, sukurti sausoje dykumos plutoje prieš maždaug du tūkstančius metų. Naskos piešinius sudaro šimtai detalių – nuo paprasčiausių linijų iki sudėtingų geometrinių formų bei piešinių: beždžionių, kolibrių, driežų, vorų, lamų, žuvų, ryklių arba orkų. Didžiausių figūrų skersmuo siekia 200 metrų. Figūros sudarytos nuo žemės paviršiaus pašalinus rausvus akmenis ir taip atidengus šviesų paviršių. Naskos dykumai būdingas labai sausringas, pastovus klimatas, o regionas retai apgyvendintas, todėl piešiniai išliko iki šių dienų.
Pirštuotoji dykuma, Australija
Pirštuotoji dykuma – viena dažniausiai turistų lankomų Australijos gamtos įžymybių. Per metus ji susilaukia apie 250 tūkstančių lankytojų. Nors dykuma įsitaisiusi atokioje ir sunkiau pasiekiamoje Australijos dalyje, visus kelionės vargus atperka pritrenkiančio grožio smėlynų vaizdas. Tūkstančiai tamsiai pilkų 1–5 metrų aukščio smailiaviršūnių uolų styro pietvakarine Australijos pakrante nusidriekusioje smėlėtoje dykumoje. Kraštovaizdis labiau primena nežemiškos planetos kampelį, kuriame vyrauja atšiaurūs uolų miškai beveik be jokios augmenijos, žmonių veiklos pėdsakų ar kitos žemiškos gyvasties. Visos uolos skirtingos – vienų paviršius akytas, kitų – lygus. Net formos skiriasi ir todėl kiekviena turi atskirus pavadinimus, pavyzdžiui, „Vaiduoklių siluetais“, „Kupranugaris“, „Kengūra“, „Dramblio pėda“ ir t. t.
