Paprašyti prisistatyti trimis sakiniais, vyrukai originalumu nesiskundžia. Shane save pristato kaip „plikesnį“ Umbilical brothers dueto narį. „Tiems, kurie nėra plikais pakaušiais, patariu – buvimas kaip aš yra gyvenimo pasirinkimas, žengęs tą žingsnį atgal nesugrįši, tarsi darydamasis tatuiruotę“, - moko Shane. David Collins (toliau tekste trumpinamas D. C.), kurio tėvas advokatas (vadinasi, aktorius iš prigimties), save kukliai įvardijo tėvu, aktoriumi ir pašėlusiu garbaniu. Ir pridūrė, kad šiaip kuklus nėra.
„Esame labai skirtingi, tačiau suvieniję jėgas tampame didesniu vieniu. Patvirtiname nelogišką taisyklę – rezultatas didesnis už jo narių sumą“, - prisipažįsta ir David.
Tad, kodėl Lietuva?
D. C. Kai praeitą kartą buvome Lietuvoje, šou dėl techninių problemų vėlavo 15 min. Šįkart norime pagerinti pirmą įspūdį.
Su kokiomis kultūrinėmis žiniomis užsukote? Kokius mitus ar tiesas žinojote, ką norėjote paneigti?
S. D. Aš nežinau, kas su Jumis negerai, bet kai pasakome, kad vykstame į Lietuvą – visi nustemba. Jūs, matyt, nelaikomi smagiausiais žmonėmis pasaulyje.
Na, mes bent ne vokiečiai.
D. C. Tiesą pasakius, ši informacija ir sklinda iš vokiečių!
Negaliu patikėti, nes prieš save turiu praėjusių metų statistiką: telegraph.co.uk paskelbė tarpvalstybinės apklausos rezultatus, teigiančius, kad būtent vokiečiai yra nejuokingiausia tauta. Juoko laurus nuskynė Kanada, Olandija ir Belgija.
D. C. Na, vokiečiai juokėsi iš mūsų pasirodymų – vien tai jau įrodymas, kad jie supranta humorą. Arba... tiesiog mes nejuokingi...
O pagal Jūsų patirtis, ar galėtume išskirti juokingiausias ir mažiausiai šypsenų išspaudžiančias tautas?
D. C. Na, belgai įtartintai daug nesijuokė... Labai daug priklauso nuo kultūros. Atlikome pasirodymus Kinijoje – priversti juoktis kiną – va čia tai iššūkis! Sunku perkirsti tą izoliacijos nuo Vakarų sieną. Žinoma, yra universalios humoro formos, iš kurios juokiasi visi – fizinės.
S. D. Yra juokingų, nejuokingų, gražių, negražių, keistai besirengiančių ir madingų – tik mes turime tą ypatybę į savo pasirodymus prikviesti tuos, kurie turi humoro jausmą. Su belgais buvo taip, kad jie prapliupo juoku, garsiu juoku tik renginio pabaigoje – bet mes komikai, mes norime, kad auditorija viso šou metu turėtų pramogą!
Ar daug moderuojate, adaptuojate savo pasirodymus priklausomai nuo šalies, į kurią vykstate?
S. D. Viskas priklauso nuo anglakalbystės – šalyse, kurios procentaliai mažiau/sunkiau kalba angliškai, kaip pavyzdžiui Ispanija, stengiamės mažiau šnekėti ir daugiau atlikti „fizinio“ humoro.
D. C. Bet kadangi į mūsų pasirodymus dažniausiai ateina reliatyviai jaunesni žmonės (tai lemia ir tai, kad mes pasiekiame interneto kultūrą, būdami tolimosios Australijos atstovai), tad su anglų kalba problemų jie neturi. Lietuvai palikome daug verbalinio pasirodymo.
Eikime prie svarbiausio – kuo Jus patraukė komedinė vaidyba? Kuo humoras svarbus ir kokia jo rolė visuomenėje?
D. C. Ne mes pasirinkome komediją, o ji pasirinko mus. Niekada savęs nelaikiau komiku, kol suvokiau, kad žmones juokinu jau 21 metus. Laikykite mus keistais, bet kartą pradėjęs nebegali pasprukti.
S. D. Jau nuo vaikystės su draugais gyvenimą paversdavome viena didele komedija, turbūt tai pasąmoninis dalykas, kai tikrai suvoki, kas tau gyvenime skirta. Aš mėgaujuosi žmonių šypsenomis. Įsivaizduoju, kaip į pasirodymą ateina žmogus, kuris šiandien prarado darbą, tačiau po pasirodymo prieina ir padėkoja, nes jaučiasi geriau. Dėl to ir dirbame.
Ar Jūsų gyvenimas labai pakito, pajutus pripažinimą?
D. C. Kalbant apie emocionalius dalykus, aš toks pat. Gal tik lengviau žiūriu į gyvenimą, bet tavo asmenybės branduolio tai nepaliečia.
S. D. Labiau vertinu tai, kad galiu daryti tai, kas man teikia džiaugsmą. Po galais, juk mes Lietuvoje! Nebūdami komikais, kažin ar turėtume šansą „džiaugtis“ Jūsų atšiauriais orais.
Na, kaip sakoma liaudyje, bent jau ilgiau gyvensite, tiek prisijuokę.
D. C. Bijau, kad manęs laukia baisi mirtis! Juk yra ir kitas pasakymas – kas ryte daug juokiasi, tas vakare verkia...
S. D. Nebijok, David, būsiu tavo laidotuvėse ir pasirūpinsiu, kad susirinkusiems liūdna nebūtų.
O patys, būdami komikais, ar galite dar į gyvenimą žvelgti rimtai? Kiek Jums buvimas juoką keliančiais yra darbas, o kiek gyvenimo būdas, nuo kurio jau nebegali atsiriboti ir pasirodymui pasibaigus?
S. D. Rimtus sprendimus priimti galiu, BET tai nereiškia, kad juos reikia priimti rimtai. Neseniai buvau laidotuvėse ir mestelėjau juokelį susirinkusiems.
D. C. Kaip tau baigėsi?
S. D. Puikiai. Labai lengva prajuokinti žmones kai jie emocionaliai palaužti.
D. C. Grįžtant prie temos, tikrai tikiu, kad dauguma komikų yra rimti žmonės, todėl jiems lengviau kažką nuo savęs „nusimesti“ būnant ant scenos. Pasaulis yra vienas didelis juokas.
Jei galite pažvelgti į save, ar kitą komiką iš šalies – kokios yra pagrindinės savybės, be kurių komikas pražūtų?
S. D. Jis turi gebėti matyti viską kitomis akimis, laisviau, iš kitos perspektyvos. Viena tavo smegenų dalis turi visą laiką stebėti aplinką, juokingus žmones aplink, kurie tų pačių smulkmenų nepastebi. Jei išlipsi iš kreidele nupiešto tave ribojančio skritulio, pamatysi pasaulio pašėliškumą.
D. C. Reikia turėti varžtelį, kurio neturi kiti. Komikai nenormalūs, bet nuo to visiems tik geriau.
O receptą, kaip prajuokinti žmones, pasakysite?
D. C. Žiūrint, kiek sumokėsi! Jei rimčiau, tiesiog padaryk tai, ko žmonės nesitiki, kas juos išmuša iš vėžių.
S. D. Sutinku, nederamas elgesys – štai kur raktas! Pagalvok, ką žmogus darytų šioje situacijoje. Ir tada pasielk priešingai. Tik reikia rasti ribą tarp įžeidaus ir stebinančio humoro.
Lietuvių humoro situacija, viešai pripažįstama, yra kritikuotina, dažnai žeidžianti ar politiškai angažuota.
S. D. Todėl ir esame čia. Kad parodytume žmonėms, jog galima juoktis iš kitų dalykų, pakeistume Lietuvos humoro suvokimą.
Esate atlikę vaidmenų ir kino, televizijos filmuose. Ar nesinori savo gyvenimų susieti su žydraisiais ekranais?
S. D. Kadangi Australijoje esame įžymūs (ir kuklūs, kaip matai!), tai režisieriams sunku į mus pažvelgti kaip į rimtų vaidmenų atlikėjus, įkūnytojus.
D. C. Kai buvome įvertinti kaip aktoriai, sukūrę neprastų rolių, kino industrijos atstovų veiduose galėjome perskaityti: „O Dieve, jie gali vaidinti!“. Tarsi nesuvokiant, kad tai, ką mes darome kaip Umbilical brothers ir yra vaidyba, tik su platesne išraiškos amplitude.
Ar sunku įsilieti į humoro verslą, tapti jo dalimi?
S. D. Jei sugebi prajuokinti žmones – visiškai ne.
D. C. Australijoje pradžią radome komikų klubuose.
Lietuva jais pasigirti negali.
D. C. Deja! Nes jie yra puikus tramplinas tolimesnei veiklai. Mes labai tikime ir tikimės, kad stand-up komedijos žanras prigis ir pas Jus, o prigijęs – išlaikys savo vertę.
S. D. Kai buvo Slovėnijoje, girdėjome tą patį – vieši humoro vakarai profesionaliu atlikimu dar tik bunda ir ten. Tikriausiai, esama ryšio su po-sovietine kultūra...
Ką galite patarti mūsų tautiečiams, norintiems paragauti komiko duonos?
D. C. Juokink žmones tik tada, kai žinai, kad gali ir mėgsti tai daryti. Nedaryk to norėdamas šlovės ar pinigų. Nuomai užtenka ir prabangių vilų ant rankos pirštų neskaičiuojame.
S. D. Atrodo, tai yra taip paprasta! Juokink žmones tuo, kas juokinga tau pačiam. Tad jei tavo vidinė komiko kultūra aukšta, kelsi ją ir aplinkiniams. Būk savimi, neimituok kitų ir žmonės tai įvertins.
David palinkėjimą apie briedžius į lietuvių kalbą versti atsisakiau, tad jis leido įterpti tai, ką pati sugalvosiu, o į galvą šauna tik ši mintis – dabar, kai po dviejų valandų pasirodymo dar valausi juoko ašaras, linkiu, kad kokybiško humoro alkis, kurį jie pažadino, nebebūtų taip lengvai numalšinamas.
Giedrė Armalytė
