Sveikintinas Ukrainos prezidento Petro Porošenkos pasiūlytas taikos planas ir sprendimas nutraukti birželio 20 – 27 dienomis jėgos struktūrų kovinius veiksmus Donecko ir Luhansko srityse prieš separatistus. Net jei Ukrainos vyriausybinių pajėgų ugnies nutraukimas bus laikinas(separatistai nepasitrauks iš šalies) ir problemos neišspręs, tačiau jis aiškiai visiems parodys, jog Ukrainos vadovybė siekia taikaus sprendimo ir teisėtos tvarkos bei ramybės atkūrimo. Ukraina valdžia privalo kontroliuoti sienas, užtikrinti taiką, saugumą ir ramybę visiems šalies gyventojams, o šalies valdymo formą ir savo valdžios atstovus turi pasirinkti vietiniai gyventojai. Tačiau liūdina toliau tęsiama Kremliaus agresyvi politika Ukrainos atžvilgiu. Be abejonės, tai - imperialistinė politika, siekiant užgrobti kuo daugiau žemių. Dabartinė Rusijos tarptautinė politika man yra labiau panaši į carinės Rusijos, nei į TSRS vykdytą politiką, nors V.Putino Rusija ir mėgsta naudoti sovietinę simboliką ir nostalgija buvusiai TSRS. Dabartinė Rusija ir jos politika savo esme mažai turi panašumų į TSRS. Pavyzdžiui, TSRS vadovybė džiūgaudavo, jei kur pasaulyje liaudis nuversdavo susikompromitavusį monarchą. Carinė Rusija priešingai- visada pasmerkdavo tokius baisius ir netoleruotinus veiksmus. Prisiminkime istoriją, kaip skausmingai Rusijos carai reaguodavo, kai kur nors Europoje buvo nuteisiamas karalius „už nusikaltimus tautai“ ir, o siaube, viešai už tai nukirsdinamas aikštėje. Pavyzdžiui, XVII a. po Anglijoje kilusios revoliucijos buvo pasmerktas ir nuteistas mirti karalius Karolis I, tai Rusijos caras, švelniai pasakius, buvo šoke! Po tokio „žemo ir netoleruotino“ anglų poelgio buvo nutraukta labai naudinga prekyba ir visi ryšiai su Anglija. Dar daugiau- Rusijos teritorijoje anglui buvo pavojinga net pasirodyti! Tiesa, vėliau, kai carui šiek tiek atlėgo pyktis ir ekonominiai bei valstybiniai interesai vertė atnaujinti ryšius, viskas sugrįžo į senas vėžes. Primindamas Rusijos istoriją skaitytojams noriu padėti geriau suprasti dabartinę Rusijos politiką. Apie Krymo aneksijos operaciją galiu pasakyti tą patį – viskas labai banalu ir istorija mirga panašiais pavyzdžiais. Gal tik elementai(kas bandoma kiekviename kare) buvo pasirinkti išradingesni (karių uniformos be skiriamųjų ženklų ir t.t.) ir tai iš dalies leido sušvelninti visą okupacijos operaciją, išvengti karinės konfrontacijos ir suteikė galimybę Vakarams pateisinti savo negebėjimą apginti Ukrainą. Taip buvo išrastas „žaliųjų žmogeliukų“ terminas, kuris tenkino visas puses. Reikia pagirti Maidaną ir dabartinę Ukrainos vadovybę, kuri tokioje sunkioje situacijoje sugebėjo išvengti chaoso visoje šalyje, suvaldyti finansų krizę ir sėkmingai pravesti Prezidento rinkimus. Tenka pastebėti, kad įvykiai Maidane ir Rusijos agresija buvo tas lūžio taškas, kai gimė sąmoninga, vieninga ukrainiečių nacija. Dėl Vakarų paramos, valstybės institucijų konsolidacijos, tautos mobilizacijos ir karinių pajėgų būklės gerėjimo Ukraina kasdien tampa vis stipresnė. Ukraina yra ant gero kelio ir turi puikias galimybes toliau stiprėti ir siekti ekonominės gerovės. Deja, toks Ukrainos stiprėjimas ir modernėjimas nenaudingas Rusijai. Jau dabar akivaizdžiai(bet nesėkmingai) Rusija siekia neleisti stiprėti Ukrainai, todėl tiesioginė karinė intervencija yra labai reali. Kita vertus, intervencijos kaina Rusijai bus išties labai didelė. Nes Krymo aneksijos atveju Rusija turėjo Kinijos palaikymą ir situaciją, o galima, jos paskaičiuota, kaina nėra jai per aukšta. Rusijos istorija vienareikšmiškai rodo, kad ši valstybė visada yra pasirengusi mokėti neįtikėtinas kainas už okupuotas teritorijas. Bet Rusijos įsiveržimas į žemyninę Ukrainą keičia geopolitinę padėtį,padaro neįmanomą draugystę su iki Krymo aneksijos gausėjusiais draugais Europoje ir galutinai, ilgiems metams Rusiją izoliuoja pasaulyje. Kartu nemanau, kad Kinija palaikytų tokią intervenciją, o tuo labiau visos Ukrainos užgrobimą. Nors Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas, turbūt, labiausiai buvo naudingas Kinijai, nes tai, bent trumpuoju laikotarpiu, konfrontacijoje su Vakarais vers Rusija ieškoti Kinijos palankumo. Už Kinijos palaikymą ar neutralumą intervencijai į Donbasą, įsivaizduoju, turėtų būti sumokėta įspūdinga kaina. O visos Ukrainos prievartinis prijungimas prie Rusijos dabartiniame pasauliniame kontekste, manau, Kinijos net svarstomas ir nėra prekybos objektas, nes tai nacionalinis Kinijos interesas- nepriklausoma Ukrainos valstybė. Įvertinus priešišką pasaulio reakciją ir Rusijos ekonominį silpnumą, globalinę priklausomybę, galima teigti, kad karinės intervencijos į Ukrainą atveju pačiai Rusijai grėstų žlugimo ar revoliucijos pavojus. Po pakankamai sėkmingo ir vis gerėjančio Ukrainos vadovybės atsako, Rusija yra akivaizdžiai praradusi iniciatyvą, o remiamų separatistų nesėkmės ir jų pagalbos šauksmai Rusija stato į keblią padėtį. Istoriniai pavyzdžiai vienareikšmiai rodo, kad Rusija gali pasielgti labai neadekvačiai savo valstybės atžvilgiu, o šiuo atveju, pradėti karą su Ukraina, tačiau tikiu, kad laiku Ukrainos prezidento pasiūlytas taikos planas susilauks šiek tiek Rusijos supratimo ir tuo labiau, kaip suprantu, Ukraina pasirengusi nuolaidoms ir atsižvelgti į Rusijos nacionalinius interesus.
Mindaugas Pliauga
