Tema apie Ukrainos integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą perspektyvą nėra nauja. Pretekstu dar kartą grįžti prie jos tapo praeitą savaitę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto surengta apskritojo stalo diskusija „Euroatlantinė Ukrainos perspektyva po NATO viršūnių susitikimo“. Šios diskusijos dalyviai bandė įdėmiai pažvelgti į Ukrainos padėtį šiandieninėje geopolitinėje situacijoje ir jos integracijos į Vakarų pasaulį galimybes. Plačiau panagrinėti šios diskusijos medžiagą verta dėl to, jog jos metu buvo išsakyti teiginiai, kurie gal kartais ir atrodo akivaizdūs, bet ne visada būna išsakomi ir prisimenami, kai kalbama apie integracinius Ukrainos procesus.
Kodėl NATO?
Žiūrėti į Šiaurės Atlanto aljanso pusę Vakarų integracijos šalininkus Ukrainoje verčia šalies istorija. Pasak nepaprastojo ir įgaliotojo Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Ihorio Prokopčiuko, jo šalies nepriklausomybės siekis yra gana pamokantis. „XX amžiuje Ukraina 6 kartus skelbė savo nepriklausomybę ir 5 kartus ją prarado dėl išorinių veiksnių. Šiandien, kai mes esame nepriklausomi, mums svarbu atrasti patikimus mūsų nepriklausomybės garantus“, – teigia ambasadorius. Pasak jo, NATO per savo gyvavimo metus parodė ir įrodė, jog yra efektyviai veikiantis aljansas.
Reikėtų pažymėti, jog savo judėjimą Šiaurės Atlanto aljanso link Ukraina faktiškai pradėjo iškarto po savo nepriklausomybės įtvirtinimo, tačiau ne visada šis judėjimas buvo aktyvus ir akivaizdus. Kažkiek jis paspartėjo po Oranžinės revoliucijos įvykių, tačiau šiuo metu ir vėl stebima šio proceso stagnacija, susijusi su šalies vidiniais politiniais nesutarimais. Nežiūrint į tai, Ukraina stengiasi parodyti, jog įstodama į aljansą pretenduotų ne į pasyvų, bet aktyvų vaidmenį. Jau šiandien Ukrainos kariai dalyvauja visose NATO taikos palaikymo misijose – Afganistane, Irake, Kosove. Tokiu aktyvumu gali pasigirti net ne visos Šiaurės Atlanto aljansui priklausančios šalys.
Mitų pasaulis
Vertinant Ukrainos visuomenės požiūrį į galimą integraciją į NATO, šalyje pastebimas tam tikras skilimas – Vakarų Ukraina žiūrį į Europos pusę, o Rytų Ukraina norėtų palaikyti glaudesnius ryšius su Rusija. Kaip buvo pastebėta apskritojo stalo diskusijoje, būtų žymiai geriau, jei visos šios šalies dalys žiūrėtų ne į skirtingas puses, o į Kijevą. Kad taip atsitiktų, pirmiausiai reikėtų konsoliduotis politiniam Ukrainos elitui. Nėra paslaptis, kad šiandien skirtingos politinės jėgos Ukrainoje, siekdamos savo tikslų, nevengia spekuliuoti įvairiais – tame tarpe ir stojimo į NATO – klausimais.
Pastebima, jog tarp Ukrainos piliečių, pasisakančių prieš stojimą į Šiaurės Atlanto aljansą, gyvuoja labai stiprūs stereotipai ir mitai, kurių ištakas galima atrasti dar sovietinėje propagandoje. Kaip pažymi Demokratinės iniciatyvos fondo prezidentas Ilko Kučerivas, atsiranda ir nauji mitai. Šių mitų gyvavimą palaiko ir menkas žmonių informuotumas apie NATO, jo tikrus uždavinius ir funkcionavimo principus. I. Kučerivo pastebėjimu, stipriausiai visuomenėje gyvuoja tris mitai – kad NATO „yra agresyvus blokas“, kad dalyvavimas NATO Ukrainai yra pernelyg brangus, kad „įstojimas į NATO nukreiptas prieš Rusiją“. Kovoti su šiais mitais padėtų geresnis žmonių informavimas apie aljansą ir jo veiklą. Jau vykdomos informavimo programos leido šiek tiek pagerinti Ukrainos visuomenės nuomonę apie NATO, tačiau ne tiek, kad išsklaidytų visus mitus ir ženkliai sustiprintų stojimo idėjos palaikymą.
Stimulo belaukiant
Daug kas Ukrainoje mano, jog pakvietimas įstoti į Šiaurės Atlanto aljansą taptų labai geru stimulu vykdyti atitinkamas reformas, tuo tarpu, kai aljansas neskuba teikti tokio pasiūlymo, nematydamas atitinkamo Ukrainos ryžto šias reformas įgyvendinti (žinoma, NATO neskuba teikti aiškaus pasiūlymo dėl stojimo ne tik dėl šios priežasties). Toks savotiškas trypčiojamas vietoje, žinoma, irgi nekelia integracinių Ukrainos nuotaikų.
Suprantama, kad Kijevas neturėtų laukti specialaus paskatinimo, o jau dabar parodyti gerą valią ir ryžtą pertvarkyti savo karinę sistemą pagal NATO standartus (konkrečiai šiuo momentu, aišku, tai padaryti būtų sunku dėl ekonominės krizės). Tai paskatintų ir Šiaurės Atlanto aljanso vadovus rimčiau žiūrėti į Ukrainos kandidatūrą. Be to, nereikia pamiršti, jog NATO ryžtas priimti naujas nares priklauso ir nuo kitų veiksnių. Nors galimas Ukrainos stojimas į NATO nėra nukreiptas prieš Rusiją, tačiau šios didelės šalies veiksnys čia irgi labai svarbus. Maskva neslepia, jog žiūri į NATO įtariai ir nenori, kad aljanso sienos artėtų prie jos sienų. Rusijos atveju galima kalbėti apie psichologinį faktorių – Ukrainos įstojimas į NATO reikštų Maskvos įtakos silpnėjimą šiame regione. Apskritojo stalo diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, jog Rusija gali „paleisti Ukrainą į NATO“ tik tuo atveju, jeigu aljansas pasiūlys Maskvai ką nors mainais – kokias nors politines ar strategines nuolaidas.
Ne ankščiau 2017 metų
Kalbant apie Ukrainos įstojimo į NATO perspektyvą negalima nepaminėti ir Rusijos Juodosios jūros laivyno problemos. Kaip žinia, šis laivynas dislokuotas Sevastopolyje. Pagal Ukrainos Konstituciją, šalies teritorijoje negali būti dislokuoti kitų šalių kariniai daliniai. Juodosios jūros laivynas yra išimtis, kurios neturėtų likti po 2017 metų, kai baigsis atitinkamas susitarimas dėl jo dislokavimo. Aišku, Rusija norėtų, jog laivynas liktų Ukrainoje ir po 2017 metų, bet Kijevas yra užėmęs šiuo klausimu principingą poziciją. Kartu vargu ar galima tikėtis, kad Rusijos laivynas paliks Ukrainos teritoriją ankščiau.
Suprantama, NATO nepriims į savo gretas valstybės, kurios teritorijoje yra trečios šalies kariniai daliniai. Tokiu atveju Ukraina įstotų į Šiaurės Atlanto aljansą ne anksčiau 2017 metų. Tai gana tolima perspektyva. Antra vertus, visą šį laiką Ukraina galėtų išnaudoti prasmingai – vykdydama reikiamas reformas, dirbama su visuomene ir ruošdamasi narystei.
Penki veiksniai
Užbaigiant šią apžvalgą pasinaudosiu Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Strateginių ir transatlantinių santykių skyriaus vedėjo Jono Daniliausko tezėmis, išsakytomis apskritojo stalo diskusijos metu. Pasak jo, Ukrainos įstojimas į NATO priklausys nuo penkių veiksnių: 1) Šalies visuomenės nuomonė ir noras, kad valstybė įstotų į aljansą; 2) Politinio šalies elito ryžtas siekti šios perspektyvos; 3) Reikalingų reformų rezultatai; 4) Indėlis į kolektyvinį saugumą; 5) Konsensusas NATO viduje. Kol kas iš šių punktų Ukraina sėkmingai vykdo tik ketvirtą, dalyvaudama Šiaurės Atlanto aljanso taikos palaikymo misijose. Likę veiksniai Ukrainai kol kas yra nepalankūs, tačiau tikslingas darbas gali šią situacija pagerinti. Norisi tikėtis, jog Kijevui pakaks jėgų tai padaryti.
Žinoma, konsensusas NATO viduje pirmiausiai priklauso ne nuo Ukrainos, o nuo NATO bendruomenės. Šiaurės Atlanto aljanso valstybėms teks ieškoti bendro sutarimo dėl tolimesnės plėtros. Šis klausimas nėra lengvas, tačiau kažkiek optimizmo šiuo atveju įkvėpia Bukarešto viršūnių susitikimo deklaracija, kurioje įtvirtinta nuostata, jog „Ukraina ir Gruzija bus NATO narėmis“. Tiesa, ten nepasakyta, kad tiksliai tai galėtų įvykti.
Viktor Denisenko
