„Ir mes juos pasveikinsime“, – priduria jis.
Pasauliui nerimaujant dėl invazijos per didžiausią nuo Šaltojo karo laikų konfrontaciją tarp Rytų ir Vakarų, pagyvenę pasienio kaimo Hryhorivkos gyventojai tokios įtampos nejaučia.
„Tai tik purvina politika“, – sako Levas Nikolajevičius, 67 metų vyras, kuris atrodo 15 metų vyresnis.
„Taip, esam truputį sunerimę, bet panikos nėra. Čia niekas rusų nebijo. Jie yra mūsų broliai. Mes esam viena liaudis. Jei jie ateis, mes juos pasveikinsime, o tada gyvenimas tęsis kaip anksčiau“, – kalba jis.
Smarkiai padidėjus geopolitinei įtampai dėl Ukrainos krizės, Rusija prie sienos sutelkė dešimtis tūkstančių karių ir vykdė karines pratybas, kurios, kaip teigia Vakarai ir Kijevas, yra provokavimas kariauti.
Jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikrai nuspręstų įsiveržti į Ukrainą, armija Hryhorivkoje nesutiktų jokio pasipriešinimo, teigia Levas Nikolajevičius.
„Anksčiau čia buvo 500 žmonių. Dabar – tik pagyvenusieji. Jauniems žmonėms čia nieko nėra“, – sako jis, rodydamas į mažyčius namukus tarp žydinčių vaismedžių. Pusė tų namų jau virtę griuvėsiais.
„Ar galit įsivaizduoti mus, atsilaikančius prieš Rusijos armiją?“ – klausia jis.
Jis žino, ką reiškia būti okupuojančios armijos nariu. Jaunystėje jis tarnavo sovietų daliniuose, kurie 1968 metais įžengė į tuometinę Čekoslovakiją.
„Kai kurie čekai elgėsi su mumis kaip su okupantais, ypač – jaunimas. Geriau sutarėme su vyresniais žmonėmis. Tas pats bus ir jei rusų armija persikels per šią upę“, – mano jis.
Kaimyniniame Uspenkos kaime 36 metų buhalterė Liudmila Rodenko akcentavo glaudžius ryšius tarp Rusijos ir Rytų Ukrainos.
„Čia mes mylime rusus. Nėra ko jų bijoti. Pusė mano šeimos gyvena kitoje pusėje. Jei ateis jų kareiviai, mes jiems šypsosimės“, – sakė ji.
Ji kaltina politikus, kurie nori „įstumti į karą“, ir tvirtina, kad „tai neveiks“.
„Man nesvarbu, ar turėsiu ukrainietišką, ar rusišką pasą. Aš tik noriu, kad mes būtume apsaugoti nuo fašistų, kurie užgrobė valdžią Kijeve, – sako ji, pakartodama Rusijos žiniasklaidoje įprastą tropą, kad naujojoje vyriausybėje Kijeve dominuoja ultranacionalistai. – Mes čia – ne separatistai, mes tik norime pagarbos sau“.
Artimiausioje sienos perėjoje eismas juda įprasta tvarka. Vieninteliai karo grėsmės ženklai yra šeši didžiuliai betono blokai – pastatyti ne tam, kad apsaugotų nuo Rusijos invazijos, o tam, kad apsaugotų nuo labiau į vakarus gyvenančių ukrainiečių puolimo.
Labiau į šiaurę esančiame Torezo mieste virš rotušės plevėsuoja vadinamosios Donecko liaudies respublikos vėliava.
Tačiau ne taip, kaip kituose Rytų Ukrainos miestuose, kur tvyro didesnė įtampa, čia nėra barikadų ir kaukėtų vyrų su „kalašnikovais“.
Vestibiulyje stovi baltas Maurice'o Thorezo (Moriso Torezo) – prancūzų komunistų lyderio, kurio vardu 1964 metais buvo pavadintas šis miestas, – biustas.
Saugumas šiame rajone yra tvirto 50-mečio Vladimiro, kuris prisistato „gynybinių pajėgų vadovu“, reikalas.
Jis sako, jog jo vyrai „bendradarbiauja su vietos milicija, kad ... banditai ir fašistai čia nesiartintų“.
Kaip ir daugelis šiame rajone, jis šaiposi iš minties, kad reikia bijoti Rusijos invazijos.
„Bijoti rusų? Ar turėtume bijoti savo brolių, savo pusbrolių? Jei jie ateis, aš jiems paspausiu ranką, – sako jis. – Sovietų Sąjungos laikais mes buvome viena žemė. Kartu eidavome medžioti. Aš esu ukrainietis, bet jie nėra mano priešai ir niekada tokie nebus“.
Šis buvęs Juodosios jūros laivyno karininkas mano, kad pati siena tarp šių dviejų valstybių yra „absurdiškas“ dalykas.
„Štai kodėl įkūrėme Donecko respubliką. Norime būti nepriklausoma šalis sąjungoje su Rusija, – pareiškė jis. – Norime būti kažko, kas didu, dalis“.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
