Charkivas, esantis už pusvalandžio kelio automobiliu nuo Rusijos sienos, taip pat tapo okupantų gėdos objektu. Vieną kartą Rusijos kariuomenei pavyko pralaužti miesto gynybą, tačiau vėliau užpuolikai buvo vis labiau stumiami atgal prie savo šalies sienų.
Kovotojas, kurį ukrainiečiai vadina slapyvardžiu „Belyj“ važiuoja pro vieną didžiausių prekybos centrų Charkive. Dabar čia ramu, tačiau karo pradžioje, prasiveržus rusofašistams, dalinys, kuriame tarnavo „Belyj“, susidūrė su okupantais: „Jie pasiekė šią vietą. Ten, kur stovi šiukšlių konteineriai, jei neklystu, stovėjo „Zil“ karinis automobilis. Matote nudegusią vietą? Šalia degė automobilis.“
Pirmąją karo dieną – vasario 24-ąją – rusams nepavyko prasiveržti į Charkivą – jie buvo sutriuškinti aplinkkelyje. Tačiau po kelių dienų rusofašistai Charkivo gynybą pralaužti visgi pavyko. Jų šarvuočiai ir sunkvežimiai judėjo miesto gatvėmis: „Vasario 27. 7–8 ryto.“
Okupantai buvo suskirstyti į kelias grupes ir įsitvirtino miesto centre, miegamuosiuose rajonuose, parkuose.
„Kadangi šios grupuotės veikia klasikiniu būdu, jos įsitvirtino vietose ir laukė pastiprinimo. Žinoma, jiems pranešė, kad pastiprinimas atvyks. Priešingu atveju, jiems nebuvo prasmės įsitvirtinti. O mums nebuvo kada laukti – reikėjo juos įveikti“, – pasakoja specialiosios paskirties grupės „Smurfai“ narys Barik.
Rusijos kariai, 25 žmonių grupė, buvo įsikūrusi vieno pastato viduje. Tai buvo elitinės pajėgos. Jie stengėsi kuo ilgiau išsilaikyti savo pozicijose, nes tikėjosi greito pastiprinimo. Okupantams kelis kartus buvo pasiūlyta pasiduoti, bet jie atsisakė, nors išgyventi tokiame pragare buvo labai sunku. Sunku įsivaizduoti čia vykusių kovų mastą.
Ukrainos kariai apsupo rusų užimtą pastatą.
„Buvo tokia juokinga akimirka. Ten eina gatvė, į kurią mes turime įvažiuoti. Ir eina tokia močiutė. Vyksta mūšis, susišaudymai, o ji sau eina ramiai. Aš privažiuoju, o jos kiemas vienintelis kelias pravažiuoti BTR‘ui. Aš sakau, močiute, atleiskit, bet mes važiuosim pro jūsų kiemą“, – kalba specialiosios paskirties grupės „Smurfai“ vadas Belij.
Kovos prasidėdavo ryte ir baigdavosi vakare. Ukrainiečiai pripažįsta, kad pastate įsitvirtinę rusų kariai tikrai mokėjo kovoti ir lengvai nepasidavė. Vienas iš ukrainiečių kovotojų prisimena, kaip per stebuklą išvengė sužeidimų ar netgi mirties.
„Nieko nebebuvo, ginklai numesti, šaudmenys išmesti. Viskas atrodė taip, lyg jie viską metė ir išėjo, bet iš tiesų ėmė ginti trečią aukštą. Mes atėjome čia ir jie numetė granatą. Ten buvo kambarys, klasė, aš į ją įšokau. Ji sprogo. Aš išėjau, iššoviau iš automato į duris, o jis dar kartą metė granatą. Mes supratom, kad jie niekur nedingo. Jie persikėlė į palėpę“, – kalba Barik.
Ir visgi ukrainiečiams su priešais susitvarkyti pavyko – beveik visi okupantai žuvo, trys pateko į nelaisvę. Keista, kad vieną iš okupantų gyvą rado tik kitą dieną. Jį prispaudė nuolaužos, tačiau, išskyrus kontuziją, labiau jis nenukentėjo. Kareivį pastebėjo vietiniai gyventojai ir pranešė Ukrainos kariškiams.
Kai ukrainiečių kovotojai atvyko pasiimti rusų kareivio, priešo lėktuvas numetė bombą už 300 metrų nuo jų buvimo vietos.
„Lėktuvas norėjo pataikyti į pačią mokyklą, į jų pačių kariuomenės likučius. Jie norėjo sunaikinti mokyklą, kad neliktų jokių įrodymų, jokios informacijos, kurią galėtume iš čia gauti“, – aiškina Belij.
Iki vakaro buvo sunaikintos ir kitos į miestą įsiveržusios okupantų grupės. Ta diena buvo lemtinga miesto istorijoje, nes bandymas užimti Charkivą rusams nebuvo sėkmingas. Po šio mūšio Belij ir kiti kovotojai sukūrė naują padalinį – specialios paskirties grupę „Smurfai".
Viskas įvyko šiaurinėje miesto dalyje, Bolšaja Danilovka gyvenamajame rajone. Vadovai susirinko viename iš gyvenamųjų namų aptarti tolesnių veiksmų. Tačiau juos pastebėjo Rusijos dronas.
„Namą apšaudė tankai, artilerijos sistemos, buvo tiesioginių smūgių. Namas buvo geras, su rūsiu, gerai įtvirtintas. Įvyko mūšis, kontrataka, artilerijos kovos. Okupantus nuslopino ugnimi ir tai suteikė mums galimybę iš ten ištrūkti gyviems“, – sako Belij.
Ši diena taip pat buvo viena svarbiausių Charkivo gynybos istorijoje. Juk vadai aptarinėjo kitą dieną turėjusį įvykti užimtų gyvenviečių miesto šiaurėje šturmą, kuris, nepaisant visų aplinkybių, įvyko. Tačiau jei okupantams būtų pavykę sunaikinti name buvusią vadovybę, niekas nežino kaip ši istorija būtų pasibaigusi.
„Ar galime sakyti, kad kariškiams lengviau? Ne. Bus lengviau, kai laimėsime, tada mums bus lengviau. Tačiau vis tiek visada jausime grėsmę. Man atrodo, kad turint tokį kaimyną, mums niekada nebebus lengviau“, – tvirtina Belij.
Šie įvykiai inicijavo didelį kontrpuolimą Charkivo srityje. Dabar okupuota mažiau nei 2 procentai regiono teritorijos.
